JAV taip pat turi savo žieminį ralį. Tik šis vykstantis šiaurinėje šalies dalyje, yra kiek kitoks nuo mums žinomų įprastinių žiemiškų etapų. Skirtumas tas, kad šio ralio Konceptas labiau primena Monte Carlo varžybas, nes didžioji rezultato dalis susideda į padangas ir sugebėjimą itin slidžiomis sąlygomis išlaikyti automobilį ant kelio.
Padangos yra tai, kuo iš esmės Sno*Drift skiriasi nuo kitų ralių. Mat Mičigano valstijoje, kurioje vyksta šis renginys, bendro naudojimo keliuose yra draudžiamos dygliuotos padangos. Išimtis sporto renginiams nėra daroma, tad vietoje centimetrinių spyglių, vairuotojams tenka pasitikėti tik padangos guma, kuri nebūtina visada gerai sukimba su žiemine danga.
Ir čia prasideda visas įdomumas ir loterija. Pirmas dalykas – šiame ralyje buvo keturi greičio ruožai važiuojami po tris kartus. Todėl po kiekvieno važiavimo, kelio atkarpa ganėtinai stipriai pasikeisdavo. Vietomis buvo suplūkami storo sniego sluoksniai, kitur išlįsdavo šiokios tokios vėžės. Pavėsyje guminės padangos nuvalydavo sniego sluoksnį ir prie to dar papoliruodavo po baltu gėriu esantį ledo sluoksnį. O štai atviresnėse vietose saulės pagalba susidarydavo mums puikiai pažįstama šlapia ir sunki sniego košė. Kadangi ralis vyksta prie didžiųjų Amerikos ežerų, klimatas ten švelnesnis nei įprastai, tad ir sniegas ten dažnai natūraliai drėgnas. Todėl kiekvienas iš tų trijų pravažiavimų dažnai skirdavosi pakankamai stipriai. Šturmanai taip pat darydavo korekcijas stenogramoje, dėl stipriai pasikeitusių kelio savybių. Prie visa to pridėkime ir naktį, tad koviniu tempu atakuoti tokius kelius neturint itin gero sukibimo iššūkis tampa nemenkas.
Padangos čia turi didžiulę reikšmę, nors yra vos dviejų tipų. Pirmasis – labai grubaus, reto ir gilaus rašto ratai, skirti kuo geriau įsikasti ir išstumti sniegą. Primena pas mus naudojamas sportines žiemines padangas, tik be dyglių. O antrasis tipas – padidinto sukibimo guma. Tai realiai įprastos sniego padangos montuojamos ant kasdieninių automobilių, tik gerokai patobulintos pačių ekipažų. Pagrindiniai dalykai kuriuos daro padangai – gumos pašiaušimas specialiomis dygliuotomis staklėmis ir išpjaustymas įvairiais kampais. Vieni išpjausto horizontaliai, kad padanga geriau išspjautų sniegą, kiti vertikaliai, kad padidėtų sukibimas įsibėgėjant ir stabdant. Kiekvieni šį darbą daro pagal savo poreikius ir patirtį. Šio tipo ratai turi kur kas geresnį sukibimą su ledu nei pirmosios.
Šis ralis netgi turi savo „Col de Turini”. Tik jis vadinamas – Bonfire alley. Kai sutemsta, minios žiūrovų visame greičio ruože uždega gausybę laužų, kas sukuria neįtikėtiną atmosferą. Deja šiais metais ši tradicija buvo sulaužyta, nes ralis vyko be žiūrovų. Tad ir laužų nebuvo kam uždegti, kaip ir ištraukti ne vieno nelaimėlio, strigusio pusnyse. Beje šiame ralyje neretai pasitaikydavo staigmenų rezultatų prasme. Kadangi automobilio brangumas ir pajėgumas tokiose sąlygose nueina į antrą ar net trečią planą, galimybę turi sužibėti puikūs vairuotojai, kurių garažuose stovi kur kas kuklesni automobiliai. Sukibimo nebuvimas gerokai sulygina visų galimybes.
Bet šiais metais didelių staigmenų nebuvo. Po 2020 metais pralaimėto titulo, Subaru Motorsport USA komanda šį sezoną pradėjo itin tvirtai. Travis Pastrana ir Brendom Semenuk užtikrintai pasiėmė pirmą ir antrą vietas. Praeitų metų čempionui ir šio ralio nugalėtojui airiui Barry McCkena šį kartą sekėsi tik laidyti airiškus keiksmažodžius. Kaip jis pats sakė – tai buvo pati nemaloniausia patirtis ralio automobilyje. Tą lėmė itin prastas padangų pasirinkimas. Barry startavo su gilaus rašto sniego padangomis, o Subaru komanda pasirinko padidinto sukibimo padangas. Greičio ruožuose daugelyje vietų ledo buvo daugiau nei storo sniego sluoksnio, tad airio Ford Fiesta R5+ labiau priminė karvę ant ledo. O kai buvo sumontuoti tinkamesni ratai, tada pradėjo kaprizintis pats automobilis ir B.McCkenna atsilikęs puspenktos minutės liko trečias.
Amerikiečiai nebūtų amerikiečiais, jeigu prie įprasto ralio ritmo nepridėtų tam tikrų „prieskonių”. Subaru komandos atstovai T.Pastrana ir B.Semenuk, bei B.McKenna praeitais metais sugalvojo kaip įnešti dar daugi intrigos į etapus. Trijulė susilažina iš vieno dolerio. Dolerį pasiima tas, kuris laimi greičio ruožą, kurį išrenka tuo metu lėčiausias iš trijulės. Tad gerokai nuo Subaru atsilikdamas B.McKenna šį kartą išrinko paskutinį greičio ruožą. Tad Subaru komandos atstovai nors ir ramiai pirmaudami, paskutinėje kelio atkarpoje spaudė nevaikiškai. Juk ant kortos pastatytas doleris. Ir ta kupiūra trumpam atiteko B.Semenuk, kuris 2,7s įveikė ralį laimėjusį komandos draugą. Tiesa, tas doleris ilgai neužsiliko pas kanadietį, nes paskutiniame greičio ruožo posūkyje šis per aštriai kirtęs vingį susisuko. Problema ta, kad B.Semenuk incidento metu kliudė pašto dėžutę, dėl kurios liūdno likimo irgi buvo pastatytas doleris.
Travis Pastrana, kuris šią tradiciją sugalvojo sakė taip:
Žinodamas, kad prieš paskutinį greičio ruožą turiu minutės persvarą mąsčiau: „Gerai, liko tik dvylika kilometrų, bet po velnių, gi ant kortos pastatytas doleris, tad vis tiek reikės spausti maksimaliai”
Pasakyk Ačiū ir tapk Ralio savaitės dalimi:
Nuotraukos – Jason Swoboda, John Dickson, Subaru Motorsport USA
