Ralis ir galimybių ribos

Ralo savaitė

Vienoje dokumentinėje laidoje, apie itin senus laikus kai vyrai aukodami gyvybes siekdavo savo ir automobilių galimybių ribų, išgirdau įdomų palyginimą. Automobilių sportas – tarsi lipimas pro langą siekiant tos ribos, kurią peržengus tu tiesiog iškrenti. Ir istorijoje tų kritimų buvo ne vienas ir ne du. Šimtai. O gal net ir tūkstančiai. Kartu pasiglemžiant ir tuos, kurie tą spektaklį žiūri. Kadaise mirtis automobilių sporte buvo visiškai įprastas ir savaime suprantamas dalykas. Laikai po truputį keitėsi ir šiandien situacija yra visiškai kitokia. Ir nors lenktynininkai vis dar “krenta pro langus” siekdami ribų, šiuolaikinės saugumo technologijos dauguma atvejų leidžia tą kritimą išgyventi. Tad nusprendžiau paklausinėti tų, į kurios mes išpūtę akis žiūrim stovėdami šalia greičio ruožo. Ką jie mano apie ribas? Kodėl jų siekia ir kokie procesai vyksta tuo metu?


Benediktas Vanagas

Benediktas Vanagas

Kodėl Jūs siekiate tos mistinės savo ir automobilio galimybių ribos?

Tai nėra mistinė riba. Ji fizinė. Tai fizikos mokslo sritis. Judantis automobilis yra dinaminis objektas ir valdant jį, „įdedant“ į reikalingas trajektorijas ir besinaudojant įvairiomis priemonėmis sukuriamas greitis nuo taško A į tašką B. Kitaip tariant, iš starto į finišą. Ralis yra apie greičiausią įmanomą laiką tarp atkarpų. Tiksliau, tų atkarpų laiko suma. Kodėl siekiama riba? Tam, kad būtum greičiausiu. Tokia sporto logika. Nenori varžytis? Galima užsiimti ir kuo kitu.

Ką jautėte būtent tuo metu, kai pasiekėte ar net peržengėte tą ribą?

Galimybių riba yra idealus maksimalus fizikos išnaudojimas. Pradžioje siūlau suprasti, kas tai yra. Įsivaizduokite skustuvo ašmenis. Tai ėjimas jais. Būtent ašmenų viršūnė ir yra ideali galimybių riba. Jei nepasieki jos, nesi pakankamai greitas. Jei peržengi, nukrenti į kitą pusę, įvyksta avarija arba neefektyviai sulėtėji kovodamas su kitomis pasekmėmis. Yra dvi dažniausios galimybės, kai peržengi ribą.

A. Avarija, nesuvaldytas automobilis, ko pasėkoje jis sugadinamas taip, kad nebegali tęsti lenktynių.

B. Peržengus ribą, prarandamas optimalus maksimalus greitis, pavyzdžiui, per greitai įvažiavus į posūkį, turi daug „kautis“, stengiantis išlaikyti bolidą ant kelio, kas neleidžia padaryti idealaus greitėjimo prieš kitą posūkį. Tai tiesiog atima brangų laiką.

Ką jauti? Dažniausiai supranti, kad padarei klaidą. Jei tai avarinė situacija, stengiesi ją minimizuoti ar išvengti. Jei nepavyksta, tampi keleiviu ir lauki, kol viskas baigsis.

Kokios mintys ar suvokimai užplūsta praėjus šiek tiek laiko po galimybių ribos pasiekimo/peržengimo?

Tai savianalizes klausimai. Nedaug ralio lenktynininkų ar komandų Lietuvoje užsiima analize. Analizuojant galima rasti daug greičio atsakymų. Klausiate apie avarijas? Tai brangus patyrimas. Dažnai kainuojantis finansus, kartais – sveikatą. Iš klaidų galima daug išmokti. Bet ne visi tiek išmintingi, kad mokytųsi iš kiekvienos.

Benediktas Vanagas
Benediktas Vanagas

Giedrius Firantas

Giedrius Firantas

Kodėl Jūs siekiate tos mistinės savo ir automobilio galimybių ribos?

Sunku atsakyti, bet tai įaugę į kraują nuo jaunystės ir visai neatrodo kažkas mistinio, tiesiog greitas važiavimas ant žvyro teikia daug malonumo.

Ką jautėte būtent tuo metu, kai pasiekėte ar net peržengėte tą ribą?

Na jausmas viduje geras kai jauti, kad teisingai ir greitai išėjo pralėkti greičio ruožą, o kai peržengi ribą tada geriausiu atveju būna klaida kainuojanti brangaus laiko arba linkstančio kėbulo garsas.

Kokios mintys ar suvokimai užplūsta praėjus šiek tiek laiko po galimybių ribos pasiekimo/peržengimo?

Didžiausios teigiamos emocijos užplūsta tik finišavus, o po kažkurio laiko tada jau mintys – kaip kur ką galima buvo padaryti kitaip, kas lėmė gerą tempą, stenogramos susirašymas, auto reguliavimas ar tiesiog nuotaika 🙂

Giedrius Firantas
Giedrius Firantas

Vladas Jurkevičius

Vladas Jurkevičius

Kodėl Jūs siekiate tos mistinės savo ir automobilio galimybių ribos?

Atsakymas į šį klausimą, bent jau man, sutampa su atsakymu kodėl važiuoju ralyje. Man patinka automobiliai, patinka varžytis ir patinka sudėtingi dalykai. Ralis, manau, yra viena sunkiausių automobilių sporto šakų, susidedanti iš dviejų pagrindinių dalių – stenogramos susirašymo bei vairavimo įgūdžių. Labai svarbu posūkius važiuoti taip, kaip susirašei – t.y. jei susirašei, kad čia posūkis, kuriame turi važiuoti neatleidęs greičio pedalo – taip turi ir važiuoti. Jei kažkodėl taip nevažiavai, reikia ieškoti kas blogai – ar blogai susirašei, ar netikėjai savo stenograma. Savo ir automobilio galimybių ribų neieškau, tiesiog kai viską darai sistemingai siekdamas laimėti natūraliai artėji prie tų ribų.

Ką jautėte būtent tuo metu, kai pasiekėte ar net peržengėte tą ribą?

Niekada negalvoju apie tas „ribas“. Galvoju ar gerai susirašiau ir ar pravažiavau taip, kaip viską susirašiau. Jei matau, kad stabdžiau, kur pagal stenogramą neturėjau stabdyti, analizuoju ar susirašiau blogai, ar tiesiog pritrūko pasitikėjimo stenograma. Į priešingą pusę, t.y. važiuoti greičiau nei susirašiau, niekada nerizikuoju nes vėlgi tai reikštų, kad netikiu pats tuo ką susirašiau. Pernai Rokiškyje su R2 automobiliu turėjome labai didelę avariją, kai maždaug 150 km/h greičiu vertėmės į mišką. Nepavadinčiau to ribos peržengimu, tai tiesiog buvo klaida susirašyme. To posūkio nebuvo įmanoma važiuoti pilnu gazu. Stenogramoje buvau susirašęs jį važiuoti neatleidus greičio pedalo ir nė kiek nepristabdant. Taip ir važiavau, kadangi savo stenograma pasitikiu. Tai klaida buvo ne važiavime ar ribos peržengime, o tiesiog stenogramos susirašyme.

Kokios mintys ar suvokimai užplūsta praėjus šiek tiek laiko po galimybių ribos pasiekimo/peržengimo?

Minčių daugiausiai būna kai dėl kažkokios priežasties važiuoju ne pagal stenogramą, t.y. atleidžiu greičio pedalą ten kur neturėjau atleisti. Tada analizuoju vaizdo įrašus, stenogramą ir bandau suprasti kodėl prilėtinau. Bet vėlgi, niekada kažkaip negalvoju apie „ribos“ pasiekimą ar peržengimą. Arba važiuoji taip kaip susirašei stenogramą, arba ne. Jei ne – bandai suprasti kodėl ir kažką taisai.

Vladas Jurkevičius
Vladas Jurkevičius

Justas Tamašauskas

Justas Tamašauskas

Kodėl Jūs siekiate tos mistinės savo ir automobilio galimybių ribos?

Pasiekti galimybių ribas visada įdomu, kad ir kurioje srityje esi, tuo labiau, kad kiekvieno įgūdžiai, stilius ir technika skiriasi, todėl panašiam rezultatui pasiekti, gali būti daug variantų, todėl įdomu rasti aukso viduriuką, kai mažiausiai gadinant techniką būti lyderiu.

Ką jautėte būtent tuo metu, kai pasiekėte ar net peržengėte tą ribą?

Ribos pasiekimas – optimalus vairavimas, kai padarai viską idealiai, tada jautiesi „lyg ant sparnų”. Kai važiuoji už galimybių ribos, tada būna daug kritinių situacijų. Kai išvengi avarijos, jautiesi taip pat gerai, pakiliai, kad išsisukai iš bėdos, bet rezultatui ir technikai tai visiškai nenaudinga.

Kokios mintys ar suvokimai užplūsta praėjus šiek tiek laiko po galimybių ribos pasiekimo/peržengimo?

Visa tik džiugios emocijos, kai viskas pavyksta, o technika nenukenčia.

Justas Tamašauskas
Justas Tamašauskas

Teemu Asunmaa

Teemu Asunmaa

Kodėl Jūs siekiate tos mistinės savo ir automobilio galimybių ribos?

Sunku pasakyti. Aš galvoju, kad tam, jog išmoktumėme daryti viską teisingai. Taip pat labai svarbu automobilio nustatymai ir vairavimo stilius.

Ką jautėte būtent tuo metu, kai pasiekėte ar net peržengėte tą ribą?

Jausmas labai geras. Kartais truputį susijaudinu po pasirodymo, bet tai yra gerai.

Kokios mintys ar suvokimai užplūsta praėjus šiek tiek laiko po galimybių ribos pasiekimo/peržengimo?

Viską užliejantis adrenalinas yra puikus jausmas ir kartais prie jo reikia priprasti.

Teemu Asunmaa
Teemu Asunmaa

Vytautas Švedas

Vytautas Švedas

Kodėl Jūs siekiate tos mistinės savo ir automobilio galimybių ribos?

Visgi lenktynės pasižymi tuo, kad lenktynininkai varžosi tarpusavyje ir taip vienas kitą nejučia skatina važiuoti vis greičiau ir greičiau, tad ribą anksčiau ar vėliau tenka pajausti.

Kaip sako S.Loeb – “ jei niekada nenuvažiuoji nuo kelio, vadinasi važiuoji per lėtai” ??‍♂️?

Taip pat ir man kaip daugeliui – noras važiuoti greičiau, laimėti kelias dešimtąsias sekundės dalis, ar išnaudoti trasos net daugiau nei galima įsivaizduoti, neretai priveda prie tos ribos atradimo ir pajautimo.

Ką jautėte būtent tuo metu, kai pasiekėte ar net peržengėte tą ribą?

Priartėjus prie automobilio ir savo galimybių ribos, paprastai tu jautiesi labai gerai, atrodo, kad valdai automobilį visu 100%, pradedi pilnai mėgautis važiavimu ir kaifuoti, bet įprastai sudėtingos, ypač specifinės, pirmą kart važiuojamos trasos turi nemažai “siurprizų” kurie gali tave pagauti nepasiruošusį ir pervertinusį savo, automobilio ir sukibimo galimybių ribas, tad tenka atsidurti būtent toje nejaukioje zonoje, kurioje nuo tavęs kaip lenktynininko nelabai daug ir bepriklauso.

Kokios mintys ar suvokimai užplūsta praėjus šiek tiek laiko po galimybių ribos pasiekimo/peržengimo?

Galimybių riba arba jos peržengimas paprastai – žaidimas rusiška rulete. Gerokai smagiau būti savo maksimaliame tempe, bet vis dar komforto ir kontrolės zonoje, kuri sugeneruoja ne tik daugiau pozityvumo, gerų emocijų, bet ir patirties ar kaštų taupymo! ?

Vytautas Švedas
Vytautas Švedas

Giedrius Notkus

Giedrius Notkus

Kodėl Jūs siekiate tos mistinės savo ir automobilio galimybių ribos?

Pasiekti ribą nėra taip lengva. Po žiemos pertraukos sunku priartėti prie geros formos, važiuojasi ne taip kaip anksčiau. Bet kilometras po kilometro ir greitis po truputi grįžta. Bet priartėti prie ribos taip greit nepavyksta. Treniruotėse vis tiek pasilieki rizikos rezervą. Pirmi kilometrai greičio ruože, dažniausiai būna tik apšilimas. Po kelių greičio ruožų pradedi dairytis, kas palink tave kiek ir kur sekundžių skiria. Ir tada susigalvoji sau užduotį, kad reikia pridėti greičio ir nepaleisti esančio priekyje, bei neleisti priartėti esančiam už tavęs. Va tada imi “pušinti”. Įsiveli į kovą. Ir jeigu jėgos lygios, tada ir pradedi artėti prie ribos su kiekvienu greičio ruožu vis arčiau. Kuo artimesnė kova, tuo didesnė rizika peržengti ribą.

Ką jautėte būtent tuo metu, kai pasiekėte ar net peržengėte tą ribą?

Dažniausiai tai būna geras jausmas, jauti tikrą kovą, bei pasitenkinimą. Ką darai viskas gaunasi, nes puikiai jauti automobilį, o adrenalinas ima plūsti per visą kūną. Super jausmas.

Kokios mintys ar suvokimai užplūsta praėjus šiek tiek laiko po galimybių ribos pasiekimo/peržengimo?

Didelis pasitenkinimas ir euforija . Tai dažniausiai būna susiję ir su geru rezultatu. Ne visada pavyksta pasiekti tą ribą, bet ją pasiekus būni laimingas, nes tai žiauriai veža ?

Giedrius Notkus
Giedrius Notkus

Martynas Samsonas

Martynas Samsonas

Kodėl Jūs siekiate tos mistinės savo ir automobilio galimybių ribos?

Nepasakyčiau, kad mes ieškome ribos. Ieškome maksimalaus įmanomo rezultato su tuo automobiliu kuriuo važiuojama. Yra didelis skirtumas siekti rezultato važiuojant ant ribos ir gauti tą patį rezultatą ar geresnį nevažiuojant ant ribos, bet važiuojant stabiliai, pasitikint stenograma ir ja suprantant 100%. Taip pat atradus vis geresnius nustatymus, kurie leidžia karpyt sekundes.

Ką jautėte būtent tuo metu, kai pasiekėte ar net peržengėte tą ribą?

O galimybių peržengimas daugiau reiškia kažkokią klaidą. Esame kelis syk neišsilaikę ant kelio, bet beveik visi kartai buvo susiję su tam tikrais reikalais, pavyzdžiui Druskininkuose pagavome didelį akmenį puse metro šalia kelio, nes dėl neveikiančio vairo stiprintuvo po posūkio nesugebėjau laiku atsukt vairo. Elektrėnuose su m3x nukalėm dvi obelis, nes praradau koncentraciją, na šiaip buvo sunkus metas man ir manau tiesiog “užmigau” prie vairo. Bet ant ribos aš neturiu tikslo važiuoti.

Kokios mintys ar suvokimai užplūsta praėjus šiek tiek laiko po galimybių ribos pasiekimo/peržengimo?

Tai mintys po kažkokios klaidos paprastos. Kaip tokiu klaidų nebedaryti ir kaip atrasti daugiau greičio nepriartėjant prie ribos.

Martynas Samsonas
Martynas Samsonas

Karolis Kairys

Karolis Kairys

Kodėl Jūs siekiate tos mistinės savo ir automobilio galimybių ribos?

Kadangi automobilių sportas yra disciplina, kur varžosi daug lenktynininkų su įvairia technika, visi siekia vieno tikslo – pergalės. Tai gali būti pergalė viso čempionato, ralio, pergalė savo klasėje ar tiesiog prieš kitą ekipažą, bet visi „matuojames“ kaip greitai galime lėkti. Visada yra ir kiti dalyviai, kurie lekia greitai ir tu bandai juos pavyti… kažkada atsimuši į RIBĄ… arba tavo automobilis pasiekia ribą arba tavo pasirengimas pasiekia ribą. Ribos siekiame ir ją peržengiame todėl, kad būtume greičiausi !

Ką jautėte būtent tuo metu, kai pasiekėte ar net peržengėte tą ribą?

Ribos stengiuosi neperžengti, sakyčiau net važiuojame konservatyviu rėžimu iki 80% savo ribos, todėl kad mokomes, saugome automobilį ir save. Kolkas neleidžiame sau važiuoti „ant ribos“. Esu turėjęs skaudžių pamokų, kai riba yra peržengiama. 

Kokios mintys ar suvokimai užplūsta praėjus šiek tiek laiko po galimybių ribos pasiekimo/peržengimo?

Peržengus galimybių ribą dažniausiai smegenys gauna baimės ir adrenalino kokteilį … Tuomet viskas išviveržia šauksmais ar garsiai išreikstais įvairiais epitetais. Jausmas geras, bet geriau tuo nepiknaudžiauti. Vistiek namuose ant sofos permasčius savo veiksmus supranti, kad taip daryti negalima.

Karolis Kairys
Karolis Kairys

Nuotraukos – RallyFreaks, Alfonsas Rakauskas, Egidijus Babelis, Armandas Knezys, Dominykas Girčys, Honza Fronek, Rally LT, Benediktas Vanagas FB


Pasakyk Ačiū ir tapk Ralio savaitės dalimi:

Patreon Ralio Savaitė
0
Would love your thoughts, please comment.x
()
x