Pavasaris. Bunda gamta, bunda ir nacionaliniai ralio čempionatai, kurie neturėjo galimybės startuoti žiemą. Praeitą savaitgalį iš žiemos miego pabudo ir Ukrainos čempionatas. Prasidėjo jis pietinėje šalies dalyje. Tik štai naktį tarp dviejų ralio dienų, karštas ralistų galvas stipriai atvėsino lietus. Daug lietaus.
Karolis Kairys Ralio savaitei duotame interviu minėjo, kad sugrįžti į šią šalį visada smagu dėl ukrainiečių draugiškumo. Aš tą galiu tik patvirtinti, nes prie šio įrašo atsiradimo prisidėjo ne vienas raliu gyvenantis žmogus. Ačiū Pavlo, Volodymyr, Yana ir Marina už suteiktą pagalbą.
Rally Chumatskyi Shlyah – seniausias ralis Ukrainoje, kuris šiais metais vyko jau dvidešimt aštuntą kartą. Prieš beveik trisdešimtmetį Ukrainos ralio čempionatas užgimė Odesos ralyje. Inauguraciniame sezone savo vietą turėjo ir Chumatskyi Shlyah. Taigi šis ralis vyksta nuo pat čempionato pradžios ir taip pat turi seniausią greičio ruožą šalyje. Nuo 1996 varžybos visuomet prasideda paraleliniu greičio ruožu, kuriame žiūrovai turi galimybę stebėti varžovų dvikovas. Kalbant apie šio ralio nugalėtojus, daugiausiai titulų susigriebęs yra Oleksandr Saliuk., katras čia nugalėjo šešis kartus. Jį gali pasivyti nebent Valeriy Gorban, keturis kartus lipęs ant aukščiausios pakylos. Nors Subaru markė čia ganėtinai populiari, nė vienas Subaru automobilis nėra laimėjęs šio ralio. Šį etapą visiškai uždominavę Mitsubishi Lancer Evolution. Bet būta ir įdomesnių pergalių. Pavyzdžiui 1997 metais dešimtuką okupavo dviem ratais varomi Lada Samara automobiliai. Bet tik dėl to, kad galingesni automobiliai tiesiog nepasiekė finišo. Vienintelis užsienietis kilęs ant aukščiausio laiptelio – legendinio Markku Allen sūnus Anton. 2008 metais su kur kas tobulesniu Fiat Abarth Grande Punto S2000 jis nepaliko vilčių vietiniams. Ir ne tik vietiniams, nes tai metais į ralį suvažiavo net 7 keturių skirtingų šalių čempionai. Anton Allen atstovavo Suomiją, Olexander Salyuk, Yuri Protasov, Valery Gorban – Ukrainą, Alexander Zheludov – Rusiją, o Latviją – Janis Vorobjovs ir Andis Neikšans. Pats Chumatskyi Shlyah vardas kilęs nuo prekybos kelio pavadinimo, kuriuo kadaise kazokai vežė druską ir kitas gėrybes į Krymo pusiasalį.
Tai tiek apie tikrai turtingą šio ralio istoriją. Dabar apie patį ralį ir jo specifiką. Chersonas, kuris yra šio ralio miestas, įsikūręs pietinėje šalies dalyje, ten kur Dniepras įteka į Juodąją jūrą. Pats ralis vyksta netoliese esančiame karjere, todėl keliai ten įprastai grubūs, reiklūs automobiliui, būna dulkėta. Reljefas irgi varijuoja nuo lygių vietų iki įvairaus aukščio kalvelių. Vasarą ten yra itin karšta, o tai yra viena iš daugelio priežasčių kodėl ralio data kartais būna nukeliama į pavasarį ar rudenį. Tik štai ne visuomet tas perkėlimas būna sėkmingas. Vietoje kepinančios saulės kuri išveda iš rikiuotės tiek automobilius, tiek pačius dalyvius, šaltesniais mėnesiais gamta kartais pavaišina gausiu lietumi, kuris iš čionykščių kelių padaro visiškas purvo vonias. Taip nutiko ir šiais metais.
Tai kas gi įvyko praeitą savaitgalį? Ralio pradžia buvo puiki – sausa, pilna žiūrovų stebinčių legendinį paralelinį greičio ruožą. Ukraina yra suskirstyta į tris zonas pagal Covid susirgimų kiekį, o Chersonas patenka į geltonąją, kurioje renginiai su žiūrovais yra leidžiami. Tad tai viena iš retų vietų Pasaulyje, kur varžybas žiūrovai gali stebėti gyvai, o ne per ekraną. Tik štai visa idilė sugriuvo naktį. Dangus nepagailėjo savo šlapių vaisių ir iš karjero kelių liko tik košė. Organizatoriams teko porai valandų nukelti startą, nes greičio ruožai buvo tiesiog nepravažiuojami, o po ilgos žiemos gruntas nerodė jokio noro džiūti. Vienas iš nulinukų taip ir liko užklimpęs. Bet po poros valandų situacija pagerėjo ir ralio vyrai bei moterys nėrė į tą peklą prieš tai sprendę pagrindinį klausimą – kokias padangas montuoti ant automobilių. Įžvalgesni ir daugiau patirties turintys susimontavo krosines padangas, kurios sugebėjo susitvarkyti su purvu. Kiti užsidėjo įprastas ar žiemines padangas, kurios skendo košėje ir toli gražu neprilygo siauriems ir itin gilaus rašto KX’ams. Tai buvo didžiulis išbandymas vairuotojams, šturmanams, automobiliams ir žiūrovams. Vieni šį išbandymą atlaikė, kiti ne. Tad ir nuotaikų, komentarų būtą pačių įvairiausių. Bet keliai išdžius, automobiliai bus nuplauti, prisiminimai nuguls atmintyje, o sunkiai iškovoti taškai liks čempionato įskaitų lentelėse.
Rezultatų prasme beveik nieko netikėto neįvyko. Ralio nugalėtojui V.Gorban vienintelis oponentas buvo ralio sąlygos, su kuriomis ukrainietis ir jo Mini Cooper WRC puikiai susitvarkė. Kovą tarp “žemiškesnių” automobilių laimėjo daugkartinis čempionas O.Saliuk su Mitsubishi Lancer Evolution X. Šie du lenktynininkai turi didžiausią tiek vietinės, tiek tarptautinės patirties bagažą. Kaip ir nugalėtojas, Oleksandr savo klasėje lygių šį savaitgalį neturėjo, tad rimtesnė kova užsimezgė tik dėl trečios vietos. Ten Subaru automobilių dvikovą ir paskutinę podiumo vietą laimėjo Oleksandr Kozlov. Tarp dviem ratais varomų automobilių, visus ant blakstienų statė Dovilas Čiutelė, kuris su savo Lada VAZ 2105 VFTS beldėsi net į bendros įskaitos penketuką. Deja legendiniui žiguliui atsisėdus ant pilvo ten kur kaip tyčia nebuvo žiūrovų, buvo prarasta daugybė laiko. Galiausiai ekipažas pasitraukė iš varžybų. Tad šioje kategorijoje greičiausiais tapo Oleksandr Yagolnytskyi su Ford Fiesta ST. Tik štai kova čia buvo rimta. Prieš paskutinį ruožą 2WD lyderius skyrė vos 1,5 sekundės, tačiau viską išsprendė S.Ivchenko Honda Civic Type-R transmisija, kuri subyrėjo paskutiniame greičio ruože. Kitas lietuvių ekipažas, atstovaujamas Karolio ir Mariaus Kairių, per paskutinius greičio ruožus šiek tiek atsikovojo dėl prasto padangų pasirinkimo prarasto laiko ir galutinėje įskaitoje pakilo iki 5 vietos. Taip pat šiame ralyje debiutavo nauja Cross-Country klasė. Jos atstovai su Mitsubishi Pajero ir Toyota Fj Cruiser užėmė 10 ir 12 vietas.
Antrasis Ukrainos ralio čempionato etapas vyks Gegužės viduryje, Lvovo apylinkėse.
Pasakyk Ačiū ir tapk Ralio savaitės dalimi:
Nuotraukos – Victor Adzhamsky, Evgeny Oleinikov, Євген Канаш
