Praėjusią savaitę Kaune buvo apdovanoti naujieji Lietuvos ralio čempionai. Ta proga, nusprendėme įvertinti AWD ir 2WD įskaitų dalyvių pasirodymus šiųmetiniame Lietuvos ralio olimpe 🙂

AWD įskaita

Vladas Jurkevičius – 10

Pagaliau Vladui šiemet pavyko pasiekti būtent to ko nuosekliai siekė 4 sezonus iš eilės. Tas visas kelias iki titulo, tikrai, nebuvo rožėmis klotas. Buvo jame visko: pergalių, pralaimėjimų, nemažai antrų vietų, klaidų, skaudžių avarijų, sudaužytų kėbulų ir t.t. Kitaip tariant, Vladas per tuos metus užsigrūdino ir išgyveno kone visas geras ir blogas patirtis, kurias įprastai patiria visi čempionai, važiuojantys aukščiausiame lygyje.

Šiek tiek prisiminkime kaip atrodė Vlado kelias iki pelnyto titulo. Ko gero, dar pamenate koks šviežio oro gurkšnis buvo mūsų ralio padangėje, kuomet 2021 metų pradžioje visi išvydome ką tik iš gamyklos atgabentą Škoda Fabia Rally2 evo, kurį puošė nutrūkgalviškas ir itin modernus dizainas. Jau nuo pat pirmųjų varžybų vietiniame fronte vilnietis gėdos, tikrai, nedarė ir rikiavosi nuolat geriausiųjų trejetuke. Puikūs rezultatai Lietuvoje, startai tarptautinėse varžybose – kas gali būti geriau? Tačiau ralyje, kaip ir visur, galioja vienas paprastas dėsnis – ups & downs. Dvi avarijos paeiliui, tačiau jau sekančiame ralyje trūko labai nedaug, jog Vladas būtų pasiekęs pirmąją bendrosios įskaitos pergalę. Debiutiniame sezone su Rally2 technika būsimasis šalies čempionas startavo net 13 varžybų, o visų laikų konkurencingiausiose nacionalinėse pirmenybėse liko antras.

Jau kitame sezone buvo galima iš Vlado akių nuskaityti nustatytą rėžimą “attack”. Taip, jis to neneigė, nes ir iš paties lūpų dažnai girdėdavome frazę “nusiteikę atakuoti”. Kaip vėliau laikas parodė, jog visą tai privedė prie papildomai susikurto spaudimo sau, su kuriuo Vladas tvarkėsi ne itin gerai. Galiausiai, psichologinio aspekto trūkumai atsispindėjo padarytų klaidų ir suvartytų kėbulų statistikoje.

Trečiajame sezone su Rally2 technika Vladą pamatėme jau kiek kitokį – labiau subrendusį, užsigrūdinusį ir padariusį tam tikras išvadas tarpsezonio metu. Iš jo buvo galima jausti, jog yra skiriama mažiau laiko šiam hobiui, tačiau tai tikrai neatsiliepė bloguoju. Nors ir Martynas Samsonas buvo kone visa galva aukštesnis, tačiau Vladas stabiliai laikėsi antroje vietoje. Tiesa, iki tos nelemtingos avarijos Rokiškyje, po kurios jau reikėjo šiek tiek reabilituotis tiek fiziologiškai, tiek ir psichologiškai.

Šių metų sezoną Vladas pasitiko nusireset’inęs po kažkokio “pasiblūdijimo” su visureigiais Saudo Arabijos smėlynuose. Tačiau jau prieš čempionatą gimtinėje, ERC etapo Vengrijoje metu, ekipaže buvo galima jausti itin užtikrintą olimpinę ramybę. Tuo buvo galima įsitikinti ir nuo pat LARČ’o pradžios – iškovota pirmoji pergalė bendrojoje įskaitoje po itin inirtingos dvikovos Lazdijuose, solidus tempas Žemaitijoje ir Mažeikiuose, užtikrinta pergalė Rokiškyje. Kol vieni vyjosi, Vladas paėmė ir nurūko į priekį. Elektrėnuose jau viena koja žengė link išsvajotojo titulo. Sportininko nesutrukdė nei išankstinės peripetijos dėl starto pozicijos, nei važiavimas aklinančiose dulkėse antroje ralio sekcijoje. Teliko padėti paskutinį tašką ant “i”. Kad ir kaip baigėsi šių metų čempionatas, tačiau Vladas savo darbą atliko idealiai, apart Žemaitijoje padarytos klaidos. Visgi, neklysta tik tie, kurie nieko nedaro 🙂

Giedrius Notkus – 7

Gal ir 2018 m. Lietuvos ralio čempiono fanai kiek supyks, tačiau tokiam įverčiui yra keletas priežasčių. Ko gero, prieš sezoną visi tikėjomės, jog įnirtinga kova dėl pagrindinio titulo tarp Giedriaus ir Vlado. Tuo ir mėgavomės pirmuose dviejuose etapuose. Visgi, fortūna nuo panevėžiečio pirmą kartą nusisuko Mažeikiuose po paties padarytos klaidos, kuri kainavo begalę laiko ir be galo svarbių taškų. Visgi, tai nebuvo esminis lūžis daug žadėjusioje dvikovoje. Jis įvyko trasoje, dar nevykstant varžyboms, ir už trasos ribų, socialinėje erdvėje. Dar prieš pat Rokiškio ralio startą Giedriaus retorika davė pakankamai aiškią žinutę – jis nuleidžia rankas kovoje dėl šių čempiono titulo. Akivaizdu, kad toks nusiteikimas nepridėjo nei motyvacijos, nei noro mesti iššūkį pagrindiniam konkurentui. Beabejo, šioje situacijoje pralaimėjo ir žiūrovai, kurie taip ir neišvydo minėtosios dvikovos iki pat paskutinio metro. Negana to, antroje sezono pusėje Giedrių pasivijo ir, praktiškai, aplenkė kitas konkurentas – Rokas Steponavičius.

Kas dar Giedriui nepadėjo išlikti kovoje dėl pirmosios vietos čempionate? Vis dar esanti rytinio neatsibudimo problema. Ji itin kišo koją Rokiškyje ir Elektrėnuose, kur anksti ryte vykdavo greičio ruožai. Viena kita bereikalingai iššvaistyta sekundė ir jau sąskaitoje, po GR finišo susirenki kelias sekundes iš konkurentų. Būtent tokiuose greičio ruožuose Giedrius visuomet nusileisdavo Vladui.

Yra ir dar vienas dalykas, apie kurį yra kalbama labai mažai. Taip, tai biudžetas. Pastarasis turi stiprų koreliacijos ryšį su prisiimama rizika, kovojant kiekviename trasos metre dėl sekundžių dalių. Realybė tokia, kad šis sportas yra imlus šiam šaltiniui. Neretai to šaltinio dydis atsispindi ir rezultatuose. Deja, bet Giedrius šiemet negalėjo sau leisti peržengti tos ribos, susijusios su avarijomis ir labai nepigiu automobilio remontu.

Visgi, ką galima įžvelgti pozityvaus iš Giedriaus sezono? Pagaliau ilgai laukta pirmoji bendrosios įskaitos pergalė su R5 technika, finišuoti visi etapai, surinkti visi be galo svarbūs koviniai kilometrai. Sujungiant minėtas ir nepaminėtas dedamąsias į vieną, galima teigti, kad Giedriaus pasirodymas čempionate tikrai nebuvo prastas. Tačiau laikas viską parodys – galbūt 5-asis sezonas su Škoda bus čempioniškas 🙂

Rokas Steponavičius – 9

Roką galima laikyti vienu iš šio sezono netikėtumu. Jo greičiu jau buvome įsitikinę iš praėjusio sezono su N5 technika. Visgi, čempionato išvakarėse buvo didelis klaustukas kaip greitai kauniečiui pavyks prisijaukinti kiek kitokį, tačiau jau pilnai gamyklinį automobilį. Ilgai laukti nereikėjo – pirmieji pasiruošimo vaisiai pasimatė jau pirmajame etape, Lazdijuose. Čia Rokas nugalėjo net trijuose greičio ruožuose paeiliui. Viena iš tokio pasiekimo priežasčių – namų darbai, kuriuos pilotas su savo tėčiu atliko belaukiant vasaros sezono. Kol gamta kėlėsi iš žiemos miego, tuo metu GSR Motorsport kolektyvas intensyviai rinko informacija ir žinias, susijusias su Škoda Fabia R5 reguliavimo ir pilotavimo ypatumais. Sureguliuotas automobilis pagal individualius poreikius leido Rokui būti konkurencingu jau nuo pat pirmojo čempionato etapo.

Kiek vėliau Žemaitijoje reikalai klostėsi visai pagal planą. Rokas ir toliau tęsė mokymosi procesą, tačiau negalėjo pasipriešinti konkurentams, turėjusiems gerokai didesnę patirtį iki skausmo jiems žinomuose Kražių regiono greičio ruožuose. Deja, bet jau sekančiame etape Rokas kabino akmenį su ratu ir buvo priverstas sustoti trasoje kuriam laikui. Nutrūkęs ratlankis, ilgas rato keitimas greičio ruože nubraukė bet kokias kauniečio viltis pakovoti dėl vertingų taškų sezonui beveik įpusėjus.

Dar prieš sezoną Rokas atviravo, kad nuo antrosios sezono pusės prisiims daugiau rizikos. Kaip tarė, taip ir padarė. Jau Rokiškio išgyvenimo varžybose vyko nuožmi dvikova tarp jo ir Giedriaus Notkus. Tik finalinis miesto greičio ruožas nusprendė šios dvikovos nugalėtoją, kuriuo šį kartą tapo kaunietis. Po tokio Roko išsišokimo buvo galima tikėtis to pačio ir kituose etapuose. Deja, bet Elektrėnuose to nepamatėme, o Utenoje nutiko ta pati Rokiškio istorija.

Debiutinį sezoną su R5 technika galima vertinti, išties, puikiai. Surinkti visi be galo vertingi sportiniai kilometrai, prizinė vieta metinėje suvestinėje, solidūs išsišokimai keliose varžybose ir net 10 laimėtų greičio ruožų (palyginimui, Giedrius Notkus šiemet laimėjo vos dvejais daugiau). Ko pritrūko iki pasirodymo, kuri būtų galima įvertinti 10-uku? Stabilesnių ir geresnių rezultatų Žemaitijoje, Mažeikiuose (nors tą įvykį su ratlankiu galima nurašyti nesėkmei, kuri mūsų mylimame sporte irgi pasitaiko) bei Elektrėnuose. Visgi, visi ženklai jau dabar rodo, kad kitąmet turėsime, tikrai, rimtą pretendentą kovoje dėl pagrindinio šalies ralio titulo 🙂

Nedas Radišauskas – 6

Šiemet trasose matėme dar vieną kaunietį, debiutavusį prie R5 bolido vairo. Prieš sezoną iš Nedo tikėjomes, tikrai, nemažai, ypatingai po puikaus ir čempioniško sezono su N5 technika. Kadangi pernai Nedas su Roku važiavo apylygiai, taigi buvo galima daryti prielaidą, jog šiemet bus irgi tas pats. Maždaug taip ir buvo sezono pradžioje, Lazdijuose. Būtent juose Nedas sugebėjo laimėti savo pirmąjį greičio ruožą bendroje įskaitoje. Visgi, su kiekvienu raliu sportininko greičio kreivė, lyginant su šiemet itin stabiliai važiavusiu čempionu, leidosi žemyn:

Būtų kvaila teigti, kad Nedas taip ir ne progresavo viso sezono metu, tačiau akivaizdu, kad tas jo mokymosi greitis buvo ne toks spartus kaip aukščiau minėtų konkurentų, kurie spėjo prisijaukinti naują techniką ar įsivažiuoti žymiai greičiau. Visą Nedo situaciją šiemet puikiai iliustravo ir nuolatinės kovos su greičiausiais N5 klasės vyrukais, kurie pilotavo kiek lėtesnę techniką. Be to, net ir tokiame lygyje atsiranda psichologinis aspektas. Natūralu, kad įsigijus tokį automobilį gauni daugiau dėmesio, spaudimo iš aplinkos. Galbūt tai irgi galėjo turėjo įtakos kodėl Nedas šiemet nepasiūlė savo pagrindiniams konkurentams artimos konkurencijos.

Tačiau pozityvo Nedo stovykloje, tikrai, galima įžvelgti. Jam pavyko surinkti visus kilometrus, laimėti net ir miestinį greičio ruožą, o sezonui besibaigiant pasisemti patirties su mentoriumi. Laikome špygas, kad kitąmet galėtume išvysti Nedą skriejantį trasose gerokai greičiau. Tačiau, kad tai taptų realybe, jam reikės skirti dar daugiau noro, laiko ir pastangų.

Vaidotas Žala – 5

Prieš sezono pradžią Vaido planas 3+3 atrodė, išties, įdomiai ir intriguojančiai turint omenyje, kad pastaruosius 2 metus matėme jį klasikinio ralio trasose vos kelis sykius. Žinant 2019 ir 2020 m. absoliutaus šalies čempiono greitį, čempionato išvakarėse turėjome gana aiškų favoritą.

Visgi, jau pirmąją čempionato dieną nutiko gyvenimas. O tiksliau šturmano Ivo Pūkio klaida skaičiuojant laiką. +5 minutės į sąskaitą lygioje vietoje ir jau važiuoji namo savo iniciatyva. Vaidas vieną gyvybę jau išnaudojo labai greitai, o Ivo išmoko tokią pamoką, kurios tiesiog neįmanoma neišmokti. Nieko tokio, pasitaiko 🙂

Dublis nr. 2 – Rally Žemaitija. Ekipažui viskas kaip ir +- klostėsi pagal planą, tvirtai užėmė lyderių pozicijas iki… Antrosios dienos pirmojo greičio ruožo paskutinės sankryžos. Atvažiuoja mėlynai balta Škoda į špilką, Vaidas šiek tiek kabina vidinę posūkio dalį, kurioje yra pasislėpęs nematomas šlaitukas. Sekundės dalis ir jau automobilis važiuoja ant dviejų ratų. Tačiau toks triukas baigiasi vienu persivertimu per stogą ir atsistojimu ant visų ratų į pradinę poziciją. Vaidas su Ivo pasiekė greičio ruožo finišą, tačiau tokio nuotykio pakako, kad būtų prispausti aušinimo radiatoriai. Kaip žinia, be aušinimo skysčio toli nenuvažiuosi arba rizikuosi ir galimai mokėsi labai labai brangiai. Vaidas pasirinko saugesnį variantą. Tą pačią akimirką tapo aišku, kad favoritas traukiasi iš žaidimo dėl pagrindinio titulo.

Visgi, tokia sezono pradžia nesujaukė Vaidoto minimalaus plano. O jis buvo vainikuotas Mažeikiuose, kuriuose įvyko kultinio Škoda Fabia RS Rally2 premjera mūsų šalyje. Tiesa, Škoda ambasadoriaus Lietuvoje debiutas su naujuoju automobiliu turėjo įvykti anksčiau, dar pačioje čempionato pradžia. Deja, bet Sports Racing Technologies niekaip lietuviui negalėjo pasiūlyti laisvo automobiliui dėl įvairių susiklosčiusių aplinkybių iš braliukų pusės. Pastabesni fanai varžybų Mažeikiuose turėjo pamatyti kelis skirtumus. Visų pirma, Vaidui teko prisitaikyti prie Fabia RS Rally2 ypatumų: dėl gerokai ilgesnės ratų bazės nuo pirmtakių pasikeitė vairavimo stilius. Jis tapo konservatyvesnis, ne toks patrauklesnis paprastai akiai. Negana to, fanams turėjo laužyti smegenis ir kiek neįprastai, agresyviai atrodanti bei kardinaliai skambanti ši naujausios kartos Fabia RS. Tas pokytis, panašu, išėjo į naudą, nes trečias kartas nesumelavo – Vaidas pagaliau laimėjo pirmąjį LARČ etapą šiemet. Praleidęs savo mylimą Rokiškį, Dakaro fūristas dar pasirodė Elektrėnuose. Ten jis paėmė jautį už ragų nuo pat pirmųjų metrų ir nepaleido iki pat finišo. Antroji pergalė Vaidui ir Škoda Fabia RS Rally2 ant mūsų svieto.

Apibendrinant šio greito patrakėlio sezoną, galima teigti, kad visi tikėjomės iš jo tikrai ne tokio galutinio rezultato. Taip, laimėti du raliai, tačiau jie nelabai tą įvertinimą padidina. Kas galėjo lemti, kad Vaidas pasitraukė iš kovos dėl čempiono titulo? Viena iš priežasčių – paties pasirinktas lenktyniavimo būdas t.y. per įsipareigojimus partneriams. Šiemet serviso zonoje buvo galima aiškiai matyti Vaidoto multitaskinimą komandos koordinavimo klausimais. Normalus procesas kasdieniniame gyvenime, tačiau, tikrai, ne pačių varžybų metu, kuomet fokusas turėtų būti nukreiptas į sportinę dalį, bet ne į stebėjimo maršrutų sudarymą kitiems komandos nariams bei atvažiavusiems palaikyti partneriams.

O, bet, tačiau, dėka Vaidoto glaudaus bendradarbiavimo su Škoda, pagaliau, išvydome Škoda Fabia RS Rally2 mūsų žvyrkeliuose. Tas automobilis atrodė, išties, ypatingai tarp muziejinių pirmosios kartos Fabia R5. Galima šį patrakėlį mylėti ar nekęsti, tačiau jo buvimas šioje aplinkoje duoda labai daug vertės ir matomumo LARČ produktui. Belieka tikėtis, kad po 2 savaičių „kankynių“ Saudi Arabijoje žvaigždės sukristų taip, jog šį sportininką vėl kitąmet galėtume matyti besimėgaujantį klasikiniu raliu ir kovojantį dėl vertingiausio Lietuvos ralio titulo.

Irmantas Buivydas – 10

Pagaliau, prieinam prie greičiausio piloto, kuris vairavo ne R5/Rally2 automobilį. Ar dabar keista matyti jį 6-oje bendrosios įskaitos vietoje? Absoliučiai ne 🙂 Bet, ko gero, nė vienas iš mūsų, įskaitant ir patį Irmantą, prieš sezoną net nebūtume pagalvoję kaip čia viskas dešimtukui su pliusu klostysis.

Bet pradėkim viską nuo pradžių. Irmanto ir jo brolio debiutas su Ford Fiesta N5 įvyko Visagino ralyje. Šis startas reiškė, jgo karklėniškis tapo trečiuoju visų laikų jauniausiu Lietuvos pilotu, pasirodžiusiu oficialiose varžybose su visais ratais varomu automobiliu. Pirmas greičio ruožas ir… Iškart antras laikas tarp tokių dėdžių kaip Giedrius Notkus, Egon Kaur ar Teemu Asunmaa. WOW 🙂 Šio teksto autoriui tai tapo nenuginčijamu sezono momentu: dar iki šiol tegyvuoja tie atsiminimai, kai internetas lūžo, o fanams iššoko akys ant kaktų nuo to, kuo net negalėjo patikėti matydami laikus Autorally puslapyje. Kaip vėliau susiklostę įvykiai parodė, kad tai nebuvo joks atsitiktinumas: Visagino ralio trasose ekipažas vizuališkai atrodė beveik 1:1 santykiu nuo konkurentų, turinčių gerokai didesnę patirtį. Kažkiek debiutą apkartino užgesimas prie antrojo greičio ruožo starto linijos (galima drąsiai nurašyti tai mokymosi procesui) bei klaidelė mieste, kuriame jau teko važiuoti kelio rėžimu dėl visai menkos techninės problemos. Nepaisant viso ko, tos dienos pabaigoje visi žibintai buvo atsukti į Irmantą.

Atėjo didžiųjų kovų metas. Aptarinėjant Visagino įvykius ir belaukiant Lazdijų ralio, jaunuolis gavo itin didelį dėmesį. Yra nemažai tokių atvejų, kuomet šis savaime natūralus dalykas užkrauna papildomą psichologinę naštą ir vėliau stipriai pakiša koją tokiems jauniems pilotams. Tačiau jau pasirodymas Lazdijuose parodė, kad Irmantas buvo vienas iš išimčių. Nepaisant vienos klaidos, kuri galėjo kainuoti labai skaudžiai, iškovota užtikrinta pergalė N5 klasėje ir pirmoji pozicija bendroje įskaitoje po R5/Rally2 raketų. Kita stotelė – Žemaitijos ralis a.k.a. Irmanto namų lenktynės. Jo pasirodymą tenais galima apibūdinti trijų žodžių kombinacija – į vienus vartus.

Brolių duetas čempionatą pratęsė Mažeikiuose. Deja, bet ten jaunimas susidūrė su pirmąja rimtesne technine problema. Nors ir Irmanto automobilis šiemet buvo pats patikimiausias tarp klasiokų, tačiau būtent Mažeikiuose jam išlindo silpnoji šios klasės mašinų vieta – vairo stiprintuvas. Be šio atributo gali važiuoti, tik apie konkurencingą tempą galima pamiršti nepaisant fakto kokie tie nuobodūs Mažeikių greičio ruožai yra. Tiesą sakant, gyvenime yra žymiai smagesnių veiklų negu bandyti įveikti tris su puse greičio ruožų sukinėjant itin didelį pasipriešinimą turintį vairą ir po to, galiausiai, nebejausti rankų. Tačiau Irmantas šį iššūkį įveikė, problemą išsprendė ir pasiekė dar vieną finišą.

Įpusėjus čempionatui, tapo aišku, kad karklėniškis turi puikius šansus iškovoti dar vieną šalies čempiono titulą. Tereikėjo saugiai suvažiuoti Rokiškyje ir Elektrėnuose. Aišku, šiuose etapuose nepamatėme tikrojo Irmanto greičio, nes, pirmiausia, reikėjo uždaryti klausimą dėl LARČ 5 klasės situacijos čempionate. Sportininkui po finišo Elektrėnuose pavyko pasiekti pagrindinį sezono tikslą. Taigi, užsitikrinus čempiono titulą, teliko pasismaginti Utenoje. Čia buvo vėl labai gera ir smagu matyti jaunuolį, važiavusį be jokios įtampos ir streso. Jeigu buvo abejojančių jaunuolio greičiu po minėtų Rokiškio ir Elektrėnų, tai Utenoje pamatėme geriausią Irmanto versiją. Ko gero, tokią, kurios dar nebuvome ir matę iki tol.

Prie visą ko, praėjusią savaitę Irmantas gavo Lietuvos automobilių sporto meistro titulą. Be to, mūsų šalies autosporto bendruomenė jį nominavo kaip šių metų proveržiu. O kas toliau? Apetitas auga bevalgant. Irmantas po tokio sezono yra pasirinkimų kryžkelėje. Visgi, po tokio sezono, sunku įsivaizduoti, kad būtų pasiliekama ten pat arba žengiama atgal 🙂

Deividas Gezevičius – 8

Atrodo, kad Deivis jau senai važiuoja su savo Ford Fiesta N5. Kad ir kaip keistai skambėtų, visgi, šiemet tai buvo jo pirmasis pilnas sezonas su šiuo automobiliu. Pernai surinkta 3 varžybų patirtis su ką tik šviežiai, savo rankomis surinktu automobiliu, tikrai, išėjo į naudą ukmergiškiui visomis prasmėmis. Visgi, tarpsezoniu sportininkas leido vakarus prie automobilio sprendžiant patikimumo klausimus.

Čempionato išvakarėse ant popieriaus įdomiai atrodė potenciali kova tarp jo ir Visagine jau spėjusio iššauti Irmanto Buivydo dvikova. Pirmasis mūšis Lazdijuose Deividui klostėsi ne pagal planą. Panašu, kad išlindo „paskutinės nakties“ sindromas: jo automobilis rodė įvairius kaprizus, kurie neleido būti konkurencingam ir demonstruoti pilno potencialo. Po tokio pasirodymo ėmėsi tvarkyti automobilį kamavusias bėdas. Prieš antrąjį mūšį Žemaitijoje Deivis padarė puikų sprendimą išvažiuoti į testus ir patikrinti automobilio patikimumą. Deja, bet Kražių apylinkės sportininkui nebuvo dėkingos, kadangi prie didelio greičio išsinėrė vairo traukė. Visa laimė, kad tokioje pavojingoje situacijoje pavyko užgesinti automobilį greitį be rimtesnių nuostolių.

Belaukiant Mažeikių, sportininkas priėmė kiek netikėtą sprendimą persikelti į LARČ 1 įskaitą. Deivis tokį poelgį pusiau juokais pusiau rimtai komentavo kaip norą pabuvoti ant podiumo kartu su Esapekka Lappi. Beje, tą pavyko padaryti. Visgi, Deivis pasiliko šioje klasėje iki pat sezono galo. Panašu, kad tas sprendimas, tikrai, pasiteisino. Būtent nuo Mažeikių greičio kreivė kilo tik aukštyn. Bene geriausiai Deivis šiemet atrodė Rokiškyje, kur net keliuose greičio ruožuose buvo visai šalia pat eRkininkų. Galiausiai, ilgiausiame sezone ralyje ukmergiškis finišo liniją kirto 4-as. Sportininkas kiek prasčiau pasirodė Elektrėnuose ir Utenoje.

Galima teigti, kad pirmasis rimtesnis blynas su Fordu gavosi kažkiek prisvilęs. Deja, bet N5 technikos kaprizai ir ligos neatskleidžia Deivido pilno potencialo, nors šiemet keletą prošvaisčių, tikrai, pamatėme. Prie viso ko prisededa ir nelengva ralisto duona, kuomet tenka pačiam tarp varžybų tvarkyti automobilį.

Giedrius Firantas – 7

Šiemet pagaliau sulaukėme pokyčių ir Giedriaus aplinkoje – seną gerą „evoliušiną“ pakeitė VW Polo N5, įsigytas iš Nedo Radišausko. Idėja gera, kadangi tai buvo pats patikimiausias N5 klasės automobilis, kuris finišavo visuose 2023 m. sezono etapuose. Tačiau tai nereiškė, kad bus galima pastatyti naują pirkinį, nieko jam nedaryti ir ramiai laukti naujojo sezono pradžios. Nebent svajonių pasaulyje 🙂 Taigi, Giedriui ir jo komandai teko nemažai laiko paplušėti norint atšviežinti automobilį iki pirmojo etapo.

Visa laimė, kad sportininkas suspėjo ir pradėjo sezoną nuo pat pradžių. Deja, bet Lazdijuose ir Žemaitijoje išlindo įvairios „nedadielkos“, todėl taip ir negalėjome pamatyti realaus Giedriaus greičio su kardinaliai skirtinga technika. Vienintelis pozityvas iš pirmųjų dviejų etapų tebuvo finišas Lazdijuose ir kažkokiu būdu pasiektas įspūdingas 3-ias laikas tarp visų Power Stage ruože.

Mažeikiuose reikalai susiklostė jau kiek geriau – kaunietis finišavo 8-tas bendroje įskaitoje ir pirmą kartą nugalėjo LARČ 5 klasėje po konkurentų nesėkmių. Visgi, po dviejų savaičių Rokiškyje viskas apsivertė labai greitai: po vieno iš šuolių Polo N5 nusileido skaudžiai ant priekinės dalies. Rezultatas – pramuštas radiatorius ir kelionė namo.

Tikroji atgaiva sielai buvo stebėti Giedriaus pasirodymą namų trasose, nusidriekusiose tarp Vilniaus ir Kauno. Laikinai šalia savęs pasisodinęs Arą Kalėdą, jis skriejo tarsi ant sparnų. Rezultatas – antroji pergalė LARČ 5 įskaitoje. Visgi, po Elektrėnų tapo aišku, jog kauniečiui, tikrai, nepavyks tapti šios klasės čempionu. Beliko Utena, kurioje Giedrius nelabai kažkuom ir išsiskyrė.

Ko gero, pirmąjį Giedriaus sezoną su N5 automobiliu galima apibūdinti kaip, tikrai, nemenku nusivylimu. Nuolatinis važiavimas nežinioje dėl automobilio patikimumo, o patys žaizdų gydymai kainuoja ne tik pinigus, bet ir pareikalauja nemažai laiko, nervų, kantrybės. Nėra nuostabu šiuo metu matyti VW Polo N5 skelbimą. Iš kitos pusės, Giedrius šiemet turėjo galimybė išbandyti techniką, kuri yra vos vienu laipteliu žemiau negu ką rinka gali pasiūlyti šiandienai geriausią. Kitaip tariant, perleidus dabartinį automobilį naujam šeimininkui į rankas, atsiranda bent jau teorinė galimybė žengti laipteliu aukštyn. Tokia galimybe šiemet pasinaudojo Rokas su Nedu. Ar Giedrius pažengs tokiu pačiu žingsniu? Sužinosime pavasarį 🙂

2WD įskaita

Markus Tammoja – 9

Pas mus atvažiuojančių estų reiškinys jau nėra jokia naujiena. Dar smagiau, kai jie čionai sugeba pakelti tempo kartelę vietiniams sportininkams. Tuo pat metu, automatiškai paskatina mūsų lietuvaičius pasitempti ir pradėti gaudyti nelengvas sekundes ar jų dalis. Vienas iš tokių buvo Markus Tammoja. Dar pernai 21-erių jaunuolis apsilankė Lietuvoje keletą sykių. Jam čia ant tiek patiko, kad šiemet nusprendė sudalyvauti visame čempionate. Ir neprašovė, kadangi tapo absoliučiu 2WD įskaitos čempionu. Be to, tai pirmas kartas, kuomet šią įskaitą nugali ne vietinis sportininkas.

Jau Lazdijuose Markus parodė, kad jis neatvažiavo čia šiaip sau pasivažinėti. Estas keliuose greičio ruožuose buvo greitesnis net už Martyną Samsoną ir jo BMWondą (E46 Compact su Honda K20 varikliu). Deja, bet Žemaitijoje Markusui pakišo ne dažnai pasitaikantis dalykas ralyje – užstrigimas sankryžoje. Jeigu vietiniai sportininkai puikiai žinojo apie tą vietą, kokia ji įprastai būna minkšta, tai svečiui iš Estijos teko nuryti skaudžią piliulę ir prarasti kelias minutes, praktiškai, lygioje vietoje. Nors ir sakoma, kad geriausia mokytis iš svetimų klaidų, tačiau geriausiai pasimokai iš savų 🙂

Visgi, tai nebuvo vienintelė Markuso klaida čempionate. Elektrėnuose, jau antrajame greičio ruože jo BMW galinė dalis slystelėjo ir trenkėsi į medį. Nors ir sportininkas atvažiavo iki serviso zonos sava eiga, tačiau vėliau nusprendė pasinaudoti vieną gyvybe čempionate pagal N-1 taisyklę.

Reziumuojant esto pasirodymą, buvo be galo smagu matyti jo aštrų, akiai malonų ir patrauklų važiavimą viso sezono metu. Net 4 sykius iš 6 jis buvo greičiausias tarp visų 2WD automobilių. 

Kodėl ne dešimukas, o devintukas? Nors ir Markus yra, tikrai, greitas ir talentingas vaikinukas (įskaitant ir vietinį Estijos čempionatą), visgi, jo tempas nebuvo toks dominuojantis prieš artimiausius konkurentus, kurie vairavo kiek silpnesnius automobilius ir ruošėsi kiekvienoms varžyboms itin daug. Analizuojant visų etapų laikus greičio ruožuose, galima pastebėti, jog estas buvo visa galva pranašesnis itin greituose ir plačiuose greičio ruožuose. Be to, šių metų 2WD čempionas šiemet buvo lėtesnis 16 greičio ruožų negu BMW Cup’o jaunimas. Kas ten žino, galbūt Estijoje būtų visiškai priešingai 🙂 Bet kokiu atveju, šis faktas puikiai parodo, kad ralyje nėra viskas tik apie pilotą ir automobilio charakteristiką.

Markas Buteikis – 10

Atėjo metas aptarti ir apie tuos, kurie gavo ne ką mažiau dėmesio nei didieji LARČ spektaklio aktoriai. Pirmiausia, apie 18-metį iš Ukmergės. Buvo akivaizdu, kad po pirmojo sezono aukščiausioje lygoje jaunuolis buvo nusivylęs savo pasirodymu. Kaip vėliau laikas parodė, kad ta patirtis su Nordis komanda jį užgrūdino tik dar labiau. Markas šių metų sezoną pradėjo dalyvaudamas LARSČ etapuose, kuriuose pasirodė, išties, puikiai. Sportininkas po pasirodymų Zarasuose ir Visagine parodė labai aiškius signalus, kad šiemet iš jo galima laukti ir tikėtis labai daug. Savas automobilis, sava komanda  Be to, pavasariop Markas atliko pokytį ekipaže: Ugnių Vainevičių pakeitė iki tol dar niekada šturmano duonos neragavęs Deimantas Gajauskas.

Atėjo didžiųjų kovų metas. Marko pasirodymą Lazdijuose galima sulyginti su amerikietiškais kalneliais. Jaunuoliui viskas klostėsi pagal planą iki paskutinio greičio ruožo STOP posto. Teigiamas emocijas ką tik kirtus paskutinio greičio ruožo finišo liniją labai greitai pakeitė pakeitė automobilio techninis gedimas. Jo BMW E46 Compact sustojo STOP poste ir niekaip negalėjo pajudėti iš vietos. Kaip žinia, ralio finišas nesibaigia ties paskutinio greičio ruožo finišu. Markui tereikėjo atvažiuoti iki Lazdijų, ten kur ir buvo numatyta ralio finišo lokacija. Deja, bet sportininkui teko nuryti itin karčią piliulę ir jau sezono pradžioje išnaudoti pirmąją gyvybę.

Jau sekančiose varžybose Markas už nesėkmę Lazdijuose atsiėmė pilnai su kaupu. Niekas jam negalėjo prilygti iš BMW Cup klasiokių: net 9 iš 10 greičio ruožų ukmergiškis neturėjo sau lygių. Markas daugiau nei užtikrintai nugalėjo tiek BMW Cup įskaitoje, tiek ir buvo greičiausias tarp 2WD automobilių. 

Permaininguose Mažeikiuose buvo be galo įdomu stebėti BMW Cup trijulės trikovę. Tąkart Markas stebėjo kaip jo du konkurentai varžėsi tarpusavyje, tačiau laikėsi nuo jų visai netoliese, kelių sekundžių skirtumu. Tuomet atėjo Power Stage, kuris viską sudėliojo į savas vietas. Tenais Markas išspaudė viską ką galėjo iš savęs ir automobilio bei kažkokiu būdu sugebėjo atgroti 7 sekundes. Jos buvo lemtingos: ukmergiškis po dramatiškos kovos iškovojo antrąją pergalę sezone BMW Cup įskaitoje. Galbūt šioje situacijoje suveikė vienas dėsnis – “lengviau vytis negu bėgti” 🙂

Dar vienas iššūkis – Rokiškio ralis, dar geriau žinomas kaip išgyvenimo raliu. Markas puikiai žinojo ką reiškia finišas tokiame ralyje dar iš praėjusių metų puikaus pasirodymą. Šiemet 18-mečio strategija ilgiausiame ir sudėtingiausiame etape buvo tokia, kad prisiėmė šiek tiek mažiau rizikos ir bandė išsaugoti susikrautą persvarą. Tą pavyko padaryti ir įsirašyti jau trečiąją pergalę sezone. Ukmergiškis kiek prasčiau pasirodė Elektrėnuose ir Utenoje. Šiose varžybose jis apturėjo šiokių tokių techninių problemų, tačiau jos nesutrukdė pasiekti finišo ir pagrindinio sezono tikslo – pergalės metinėje BMW Cup įskaitoje.

Marko sezonas puikiai parodė, kad ralyje reikia būti ne tik greitu, bet ir stabiliu. Konkurencingas ir patikimas automobilis, puikus balansavimas tarp greičio ir išlikimo ribos buvo jaunuolio sėkmės raktas į pergalę čempionate. Nepaisant to, šiemet jis daugiausiai kartų nugalėjo greičio ruožuose:

Markas čempionišką automobilį jau išleido į naujas rankas. Dabar jo laukia kritinių sprendimų priėmimo metas. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo jo paties kuria linkme nori pasukti. Smagu, kad šioje vietoje pagalbos ranką išties Vladas Jurkevičius, kuris įsteigė 15 tūkst. eurų stipendiją. Visgi, Markui dabar bus labai svarbu neužmigti ant laurų ir tęsti pradėtą darbą. O ką ateitis atneš – pagyvensim, pamatysim 🙂

Klaudas Bučinskas – 9

Antrasis šiųmetinio BMW Cup herojus atėjo į didžiąją smėlio dėžę iškart po sėkmingo sezono mini ralio čempionate. Tarpsezonio metu Klaudas įsigijo automobilį, kuris anksčiau priklausė Vytautui Kaziukoniui. Dar vienas sprendimas: šalia jo atsisėdo dar vienas naujokas ralio pasaulyje – Povilas Gutauskas. Panevėžietį: dar čempionato išvakarėse visi puikiai žinojome koks jis greitas jau yra. Na, o tie kurie abejojo sportininko greičiu, galėjo juo įsitikinti Visagine. Būtent jau šiose varžybose Klaudas metė rimtą iššūkį savo konkurentui Markui Buteikiui. Tačiau tai buvo tik pati pradžia prieš audrą.

Viskas prasidėjo Lazdijuose. Ten Klaudas laikėsi kiek atokiau nuo kitų dviejų pagrindinių konkurentų. Po finišo sukrito kortos taip, kad panevėžietis laimėjo pirmąjį etapą BMW Cup. Sekančiose varžybose Klaudo fortūna jau nelydėjo: pavedė automobilis ir teko priimti sprendimą – pasiimti pirmąją ir vienintelę suteiktą gyvybę čempionate.

Lietuvos šiaurės vakaruose jam sekėsi puikiai: tik po įtemptos kovos su kitais klasiokais liko trečias. Nors ir po velniškai tokios trikovės, tikrai, buvo galima neliūdėti ir vaikščioti nukabinus nosį, tačiau tokiose kovose kiekviena sekundė ir jos dalys yra be galo svarbios. Dar įdomiau, kai ta trikovė vyksta viso sezono metu. Tuomet, tos sekundės ar jų dalys tampa dar vertingesnėmis, kai viskas atsispindi metiniuose taškuose.

Rokiškis Klaudui klostėsi, tikrai, gerai. Nors jam ir nepavyko nugalėti, tačiau visų varžybų metu laikėsi visai netoliese nuo Marko Buteikio, sudarydamas nuolatinį spaudimą. Visgi, tą kart besivyjančiam nepakako aplenkti bėgančio konkurento. Po šio ralio tapo aišku, kad Klaudui dar tikrai nėra nieko prarasta ir jis turi visus šansus pakovoti dėl pirmosios BMW Cup įskaitos vietos.

Deja, bet panevėžiečiui prasčiausiai sekėsi Elektrėnuose. Ten Klaudas ne tik negalėjo pasipriešinti konkurentams, bet ir gavo minutės bauda. Ta nuobauda nubraukė jo viltis aplenkti pagrindinį konkurentą, kuris ir taip turėjo bėdų bei taip atimti svarbius etapo taškus. Paskutinis Klaudo šansas buvo Utena. Išties, viskas jam klostėsi pagal planą, tačiau nutiko, ką jau tikrai visi puikiai žinote.

Klaudo debiutinį sezoną LARČ’e galima vertinti puikiai. Iki tobulo sezono pritrūko keleto aspektų: patirties, automobilio patikimumo ir, beabejo, šiek tiek sėkmės. Šį kartą anksčiau aprašytas konkurentas visko turėjo šiek tiek daugiau, tačiau Klaudui, tikrai, nevertėtų nusiminti. Viskas šiam talentingam sportininkui tik prieš akis. Būtų labai smagu šį 25-erių vaikinuką išvysti prie gamyklinės technikos vairo. Palinkėkim Klaudui, jog, pirmiausia, parduotų savo Cup’ą, o vėliau žengtų laipteliu aukštyn 🙂

Emilis Kucka – 9

Praėjusių metų BMW Cup čempionui šiemet teko nemenkas iššūkis – apginti iškovotą titulą. Šiemet mokyklą baigęs jaunuolis tarpsezonyje atliko tam tikrus pokyčius. Pirmiausia, pasikeitė automobilio dizainas. Jis tapo margaspalviu. Taip pat, buvo priimtas sprendimas pakeisti aptarnaujančią komandą – Emilis patikėjo automobilį prižiūrėti MKR Motorsport kolektyvui. Beje, būtent ši komanda yra vedama Emilio vieno iš konkurento tėčio t.y. Marko Buteikio tėčio Aurimo. Visgi, žinant Emilio ir Marko ryšį už trasos ribų, tokį praėjusių metų čempiono ėjimą galima laikyti draugiško pasikėjimo simboliu. Trečias dalykas – į šturmano kėdę atsisėdo labiau vairuotojo duonos jau ragavęs Kajus Samsonas. Tiesa, paskutiniuose dviejuose etapuose jį pakeitė Artūras Laukys.

Emilis pradėjo sezoną geru tonu. Pirmąją lenktynių dieną Lazdijuose kone identiškai važiavo Marko Buteikio tempu. Sekančią dieną vilnietis įjungė papildomą pavarą ir jau visai solidžia persvara atsiplėšė nuo Marko. Deja, bet ralio viduryje Emilį sustabdė techninė problema, kuri privertė pasitraukti iš varžybų. Ir dar viena, labai anksti išnaudota vienintelė gyvybė…

Kitas etapas Emiliui klostėsi kiek sunkiau, nes nerado jokių priešnuodžių prieš Marko Buteikio greitį. Galima sakyti, kad po Žemaitijos kova BMW Cup klasėje įgavo dar daugiau reikšmės ir matomumo, kadangi visi trijulės atstovai jau buvo išnaudoję tą vienintelę gyvybę. 

Iš esmės, taip ir nutiko 🙂Mažeikiuose BMW Cup klasės intriga buvo ant tiek įdomi, kad daugelis pamiršo kas vyksta priekinėje rikiuotėje ir kokio rango svečiai pas mus svečiavosi. Emilis buvo tas, kuris vedė tą trijulė į priekį. Taip buvo iki paskutinio greičio ruožo, po kurio paaiškėjo, kad vilnietis pralošė ralį 0,6 sek. skirtumu.

Emilis į Rokiškį atvažiavo kupinas sportinio pykčio. Tas labai gerai matėsi jo laikuose. Deja, bet varžybos priverstinai pasibaigė dėl techninio gedimo. Tapo aišku, kad pernykščiam čempionui, veikiausiai, nepavyks apginti titulo. Vienintelis pozityvas iš Emilio situacijos buvo, jog likusiuose etapuose jis galėjo važiuoti  be didesnio streso t.y. negalvojant apie rezultatą čempionatą. Tai išėjo į naudą Elektrėnuose, kuriuose jis tiesiog nušlavė visus konkurentus važiuodamas kitoje lygoje.

Beabejo, šį Emilio sezoną galima laikyti dideliu nusivylimu. Labai gaila, bet su metalu sutarties sudaryti nėra įmanoma. Nors ir galutiniai rezultatai nėra pozityvūs, tačiau Emilis rodė puikų tempą viso sezono metu. Kas ten žino, kaip ten dar būtų pasibaigusi BMW Cup intriga jeigu ne tie Emilio techniniai gedimai. Kaip bus su kitais metais? Sportininkas dar spalį prasitarė, jog, veikiausiai, kitąmet jo nematysime, tačiau puikiai žinote kokios mintys visus abejojančius lenktynininkus aplanko vis labiau artėjant sezonui 🙂

Kiekvienas įrašas reikalauja ne vienos valandos darbo prie jo, tad jeigu Jums Ralio savaitėje pateiktas unikalus turinys yra Jums naudingas ar prasmingas, palaikykite šio projekto gyvavimą 🙂

Nuotraukos – Vilius Šaltenis