Rallye National de la Cote Fleurie ’20

Suomija yra pelnytai laikoma ralio šalimi. Bet negalima neįvertinti ir Prancūzijos. Čia dėl šio sporto pamišimas yra ne ką menkesnis. Užtenka vien į autosporto istoriją pasižiūrėti, kurioje ši šalis tarp lyderių. Man įspūdį kelią ralio etapų skaičius vykstantis šioje šalyje. Cote Fleurie ralis vyko praeitą savaitgalį. Be jo, tomis pačiomis dienomis automobiliai lenktyniavo dar keturiuose raliuose. O kas įdomiausia – visi penki etapai priklauso vienam čempionatui…

Prancūzijoje yra begalė raliui tinkamų kelių. Tiek žvyrinių, tiek asfaltinių. Tiesa, pastarieji yra populiaresni tiek tarp organizatorių, tiek tarp ralistų. Pridėkime prancūzų meilę greičiui, vietinius automobilių gamintojus, neblogą pragyvenimo lygį ir išeis puiki terpė lenktynėms. Šalyje vyksta du pagrindiniai ralio čempionatai – asfalto ir žvyro. Asfalto čempionatą sudaro devyni etapai, kurių ilgis dažniausiai siekia 200 kilometrų. Ten dėl pirmų vietų kovoja R5 klasės automobiliai, o Citroen turi gamyklinę komandą. Jos vairuotojas Yohan Rossel kaip tik ir tapo čempionu 2019 metais. O žvyro čempionatas kiek mažesnis. Jį sudaro 7 etapai, ralių ilgis – apie 150 kilometrų. Bet žvyriniuose etapuose galima sutikti tai kas draudžiama asfalto čempionate – WRC automobilius. Lionel Baud su Citroen DS3 WRC buvo karūnuotas 2019 sezone. Tarp komandų ten dominuoja S.Loeb’o PH Sport.

Be šių didžiųjų čempionatų vyksta mėgėjų taurė ir antrojo diviziono čempionatai. Pirmajame varžosi modernūs dviašiai ir senesni keturiais ratais varomi automobiliai, o antrajame leidžiama ir R5 technika. Viskas vyksta ant asfalto. Yra netgi mėgėjų R5 čempionatas. Šalis turtinga, tad entuziastai savo malonumui gali ir R5 lygio techniką vairuoti. Be visa to šalyje vyksta France Cup fenomenas, kurį apvželgsiu plačiau.

Šio rašto pradžioje minėjau, kad 5 čempionato etapai vyksta vienu metu skirtingose šalies vietose. France Cup pirmenybėse susidaro iš maždaug 250 varžybų. Jose dalyvauja apie 10,000 vairuotojų ir šturmanų. Ir tai jau vyksta nuo 1984 metų. Šis formatas išties labai įdomus. Čempionatas prasideda ir baigiasi rugsėjį. Nėra tokio dalyko kaip bendra įskaita, o viskas vyksta dvidešimtyje Prancūzijos regionų, įskaitant Polineziją ir Reunjono salą. Todėl užtenka važiuoti tik savo regiono varžybose, kad turėtum galimybę Spalio mėnesį pakliūti į finalinį ralį, kuriame susirenka greičiausi lenktynininkai iš visų dvidešimties regionų. Renginys įspūdingas ir kiekvienais metais keičia savo geografiją. Kadangi tai mėgėjų turnyras, tai dalyvių pagrindą sudaro įvairūs šio sporto entuziastai su labai žemiška technika, kaip Peugeot 106, Peugeot 206, Renault Clio ar Citroen Saxo. Visi jie kovoja savo klasėse (kurių yra net 24) ir turi galimybę pakliūti į finalą. Į jį patenka nuo 6 iki 24 ekipažų iš kiekvieno regiono. Aišku tarp lyderių jau dominuoja R5 ar net WRC technika. Tie 250 etapų turi savo koeficientus, kuris priklauso nuo ralio ilgio. Regioniniai raliai dažniausiai yra iki 50 km ilgio, o nacionaliniai – apie 150 km. Visi asfaltiniai. Dar nepaminėjau šių ralių ekipažų skaičiaus. Retas ralis sulaukia mažiau nei 100 dalyvių. O neretai organizatoriams reikia kiekį riboti, kai suplaukia daugiau nei 200 paraiškų.

Ne išimtis ir de la Cote Florie ralis šiaurės vakarų Prancūzijoje. Čia startavo apie 180 dalyvių, tarp kurių 14 R5, 3 WRC, 2 Porsche 911 ir krūvos krūvos mažiukų antrą ar net trečią dešimtį skaičiuojančių prancūziškų automobilių. Šį ralį sudarė trys ruožai, važiuoti po tris kartus. Tiesa vieną ruožą dėl siaubingų kelio sąlygų teko atšaukti. Greičiausi buvo WRC automobiliai – Eric Bruson su Ford Fiesta RS WRC ir Jean-Marie Cuoq su Citroen Xsara WRC.

Pasakyk Ačiū ir tapk Ralio savaitės dalimi:

Nuotrauka – Loyc Viel