Ovidijau Knyšiaus pasakojimas apie savaitgalį Gulbenėje
Su Sarma buvo taip. Turbūt būčiau važiavęs į Ignaliną, bet mano draugas Nerijus Kliokys ten irgi norėjo dalyvauti, bet neturėjo šturmano. Tai susitarėme, kad mano šturmanas važiuos su Nerijumi Ignalinoje, o aš Sarmoje, kurioje Nerijus man pagelbės.
Į Gulbenę važiavome su intencija ralio sezoną pradėti vėl ne Lietuvoje. Be to tai buvo mano pirmas normalus ralis ant sniego. Pradinis planas buvo važiuoti į Otepaa Talveralli, bet galiausiai suabejojome, nes Estija pasiūlė pakankamai mažai sportinių kilometrų. Sarmoje jų šiek tiek daugiau, o ir pats ralis pigesnis.
Tai pirmas mano krikštas ant sniego. Prieš metus per testus esu išvažiavęs trumpam ant sniego, bei dalyvavau nulinuku „Winter rally“. Tačiau tai labai kuklios patirtys. Tad po metų pertraukos, be treniruočių sėdau ant „roketų“. Automobilį pabaigėme ruošti likus keletai dienų iki varžybų, dėl problemų su amortizatoriais, kurias Ramūnas Kupstas operatyviai sutvarkė.
Nuvykus į Gulbenę ir susirašius greičio ruožus maniau, kad turėsime daug problemų, nes tuo metu tvyrojo pliusinė temperatūra ir keliai buvo pažliugę. Kur ne kur jau matėsi žvyras. Greičio ruožų konfigūracija man patiko, buvo tiesių vietų, greitų posūkių ir itin susuktų sekcijų. Posūkis sekė posūkį, o tarpų jų net nerašiau metrų, tik „į” arba „ir”. Taip pat labai siaura, kas šiek tiek gąsdino. Tačiau atsikėlus ryte, mūsų nuogąstavimai dėl oro nepasiteisino. Spaudė -5 laipsnių šaltukas, o keliai vėl buvo suledėję ir kelio kokybė viso ralio metu išliko visai nebloga.
Ne itin gerą rezultatą lėmė keli aspektai. Visų pirma – turiu labai mažai patirties ant sniego. Jeigu ant žvyro aš jau galiu pavažiuoti kažkiek greičiau, tai ant sniego/ledo – dar ne. Startavus pirmą greičio ruožą, po kelių posūkių pamatėme nulėkusią nuo kelio istorinę Audi . Po to vaizdo norėjosi neprisidaryti patiems problemų, tai visą likusį ruožą pravažiavome labai ramiai. Antrą greičio ruožą startavome jausdamiesi drąsiau ir pats važiavimas buvo kur kas greitesnis iki įžymiosios sankryžos, kur lemiamas klaidas padarė ne vienas sportininkas. Dėl klaidos stenogramoje ir mes ten atvažiavome per greitai tad liko tik nulėkti tiesiai arba bandyti rankinio stabdžio pagalba įsukti į posūkį. Pasirinkus pastarąjį variantą, tame posūkyje taip ir likome, užstrigę ant sustumto sniego. Įdomiausia tai, kad žiūrovai atbėgo į pagalbą tik po to, kai atsidaręs dureles pradėjau jų prašyti išstumti automobilį. Nors atrodė, kad šio incidento metu prabėgo kelios minutės, iš tikro praradome gal tik apie 20 sekundžių. O iš galutinio ruožo rezultato atėmus tas 20 sekundžių būtų buvęs visai neprastas rezultatas. Trečiame ruože taip pat viskas ėjosi gerai iki kelių vietų miške, kai stabdant automobilis pradėjo čiuožti. Turbūt miške buvo mažesnis įšalas ir padangų dygliai nebeveikė taip kaip turėtų. Taip pat drąsą šiek tiek numušė konkurentų Opel Ascona, kuri buvo praktiškai įlipusi į medį.
Kol kas dar nepavyksta ant sniego „įveržti” automobilio posūkiuose. Su sukibimu būtų viskas gerai, bet po to kai automobilis išslysta iš vėžės, to sukibimo visiškai nebelieka. Nepataikęs į trajektoriją ant žvyro dažniausiai gali sugrįžti, bet ant sniego – lieki pusnyje. Siauruose žiemos greičio ruožuose man dar trūksta drąsos pilnai pasistatyti automobilį posūkyje.
Apibendrinus – ralis man labai patiko. Puiki techninė/administracinė komisijos, kurių metų sulaukėme labai daug pagalbos ir svetingumo. Visi procesai buvo labai malonūs. Gal tik pati serviso zona truputį nuvylė.
Mūsų pagrindiniai tikslai per ralį visuomet būna finišuoti ir turėti kuo geresnį bei smagesnį laiką ralio metu. Tą kaip tik ir pavyko padaryti Sarmos ralio metu.
Nuotraukos – Jancisko Media