Marius Vėgėlė

Ilgas ir be galo įdomus pašnekesys su Mariumi Vėgele

Pradėkime nuo pradžių. Kaip, kur ir kodėl atsiradai automobilių sporte ir ralyje?

Su šiuo sportu mane atsitiktinai supažindino tėtis, nors tuomet buvau dar mažas, puikiai atsimenu 2004m. aplink gimtąjį miestą Uteną vykusį Aukštaitijos ralį, kur pirmą kartą gyvenime gyvai pamačiau trasoje besivaržančius sportinius automobilius. Didelis žiūrovų skaičius, azartas ir greitos trasos mane įtraukė į ilgą ir vingiuotą ralio kelionę. Norėjau būti ralio bendruomenės dalimi, todėl vis dažniau prašiau tėvų mane nuvežti stebėti varžybų, vėliau kiek paaugus įtikinėdavau vyresnius draugus, kad jiems reikia nuvažiuoti į ralį ir aišku kartu pasiimti mane, galiausiai supratau, kad galiu būti varžybų dalimi jose savanoriaudamas, tačiau to man nepakako. Viduje turėjau didžiulį norą ne trasą saugoti, o ja važiuoti profesionalų lygoje. Būnant paaugliu ši svajonė atrodė nepasiekiama, bet vidinė ugnelė neleido pasiduoti, daviau sau pažadą tapti tikru ralistu. Ištesėti tai buvo nelengva, mano šeimoje nebuvo nei vieno žmogaus, kuris būtų tikrai artimas automobilių sportui ir galėtų mane pastūmėti teisinga linkme, todėl kelias svajonės link buvo sunkus. Pradėti karjerą automobilių sporte man reikėjo automobilio, tačiau turėjau tik mokyklos atestatą ir nulį santaupų. Kibau į darbo paieškas, gavau pasiūlymą išvykti vasaros sezonui uždarbiauti į užsienį, su kuriuo iš karto sutikau ir susikrovęs lagaminą išvykau užsidirbti ralio karjeros pradžiai. Iš visos istorijos išeitų susukti neblogą filmą su komedijos ir tragikomedijos elementais, bet kai kurias detales pažadu atskleisti ir čia. Teko važiuoti su mechaniko apranga vietoje kombinezono, siūti įplyšusias dėvėtas sportines sėdynes, dalyvauti daug sprinto etapų, su džiugesiu pirkti pirmą savo asmeninį šalmą, susikonstruoti automobilį, vardan tikslo atsisakyti daug kitų malonių dalykų gyvenime ir galiausi pasiekti aukščiausios lygos ralio čempiono titulą. Be viso to ką padariau pats, man keliauti link profesionalų lygos padėjo daug įvairių pakeleivių, vieni davė patarimų, kiti padėjo fiziškai, treti palaikė morališkai , finansiškai ir visiems esu dėkingas, ralis gyvuoja tik komandinio principo dėka, viso užkulisinio darbo veidas yra vairuotojas ir jo pasiektas rezultatas.

4 metais su BMW 325 E46, per kuriuos patyrei tiek šilto, tiek šalto. Ar lengva buvo atsisveikinti su automobiliu?

Jei prieš tai bučiau žinojęs dabartinį scenarijų, bučiau lengva ranka atidavęs čempionišką automobilį, bet priėmiau sprendimą, arba augu toliau, arba augu. 🙂 Neslėpsiu, tikrai buvo nelengva, parduodamas automobilį rizikavau, nežinojau ar tikrai pavyks įsigyti kitą, bet žinojau, kad visi sunkūs sprendimai veda į tobulėjimą, vieni atlaiko vidinę įtampa, kiti sustoja pusiaukelėje. Aš rinkausi eiti į priekį ir tą darau toliau, kiekvieną dieną ieškau sprendimų kaip tesėti sau duotą pažadą būti profesionaliu sportininku.

Pravesk mus pro tą laikotarpį, kai supratai, kad keisi automobilį ir pradėjai naujų keturių ratų paieškas

Šis laikotarpis pralėkė žaibišku greičiu, buvo pilnas skaičiukų, intrigos ir vidinio jaudulio. Juokais po paskutinių varžybų su šturmanu sakėme, kad kitais metais negalime vėl siekti to paties titulo, reikia užleisti vietą kitiems sportininkams ir išsikelti naujus tikslus. Viskas prasidėjo po ralio oficialiosios apdovanojimų dalies, vakarėlyje, tarsi juokais vieno, kito sportininko pradėjau klausinėti ar kartais nesiruošia pardavinėti savo automobilį, taip po truputį užmezgiau keletą kontaktų. Pradėjus nagrinėti rinką rimčiau pasidarė daug aiškiau, kad yra variantų kurių finansiškai nėra galimybės įsigyti ir nemažai variantų į kuriuos nebuvo verta investuoti. Rašiau ir ralio senbuviams, galbūt dar kažkur turi užmarinavę savo bolidus, bet pasirodo jau buvau pavėlavęs bent 5-10 metų 🙂 Vienas iš sportininkų pametėjo mintį parašyti Egidijui Gelūnui, peržvelgęs jo istoriją pamačiau, kad jo startai vyko seniai, o automobilis lyg ir niekur neiškeliavo, ėmiau ir parašiau, tikrai nesitikėjau, kad greitai pavyks sukirsti rankomis, tačiau vilties nepraradau . Esu be galo dėkingas Egidijui už tai, kad sutiko savo bolidą perleisti man. Jis minėjo, kad jau buvo numatęs automobilį pastatyti į nuosavą ekspoziciją, tačiau galiausiai raudonas Mitsubishi atsidūrė mano garaže.

Tiek BMW, tiek Mitsubishi Lancer Evolution vairavimo stiliai įdiegia įgūdžius, kurie vėliau gali trukdyti norint įvaldyti FIA ralio piramidės automobilius. Ar galvojai apie tai tiek dar važiuodamas su BMW, tiek renkantis kitą automobilį?

Žinoma, realiai, perkant Mitsubishi jau buvau pagalvojęs apie tai ir pasvėręs visus galimus variantus, bet tuo metu finansų matematika buvo labai paprasta, turėjau dvi galimybes, judėti į priekį, arba stovėti vietoje, tad pasirinkau judėjimo variantą. Apskritai, norint laikytis FIA piramidės turi būti labai finansiškai nepriklausomas, arba turėti ypač stiprius partnerius, kurie padėtų išlaikyti komandos vientisumą ir kopti viršūnės link. Dabar galiu pasakyti, kad didelis užsispyrimas gali mus nuvesti kur kas toliau, nei manome, tad kas ten žino, gal ilgai neužsisėdėsiu prie Mitsubishi vairo.  🙂

Pirmieji kilometrai su Mitsubishi Lancer Evo ralio bendruomenę nuteikė labai optimistiškai. Kaip pats jautiesi naujame automobilyje? Kuriose vietose reikės tobulėti daugiausiai?

Visų pirmą norėčiau paminėti, kad su šiuo automobiliu prasukau vos 100 sportinių kilometrų, per kuriuos kiekvienas metras atneša kažką naujo, bet jei kalbant apie pojūčius – tai jaučiuosi taip lyg bučiau jau važiavęs su juo. Labiausiai sužavėjo automobilio tikslumas, galimybė drąsiau važiuoti taip kaip noriu. ( Galbūt kažkas važiuodamas su R5 klasės automobiliais tyliai kamputyje juokiasi iš mano pasakytų žodžių apie tikslumą, bet po standartinio BMW labiau išreikštas Mitsubishi tikslumas labai jaučiasi 😀)  Tobulėti dar privalau kiekviename žingsnyje, tuos žingsnius surinkti galiu tik važiuojant daug sportinių kilometrų, bet šiam momentui svarbus progresas greičiui būtų ir profesionalus šturmanas ekipaže.

“Išmokau valdyti situaciją, o ne tik būti jos dalyvis” – Tavo žodžiai po praeito sezono. Gal gali plačiau papasakoti apie psichologinį, mentalinį pasiruošimą tiek prieš varžybas, tiek jų metu? Ką darei kitaip nei anksčiau jog pasiektum čempiono titulą LARČ9 klasėje?

Teisingas ir priimtinas asmeninis pasiruošimas išsiugdo su patirtimi, kiekvienų varžybų metu stengiuosi vis daugiau atrasti savyje to, kas padeda išlaikyti aštrų protą trasoje. Žinoma tai ne visada pavyksta, visi mes esame tik žmonės ir būna situacijų, kurios išsimuša iš vėžių, tai atsispindi sportininko rezultatų lentelėje ir istorijoje. Jei kalbant plačiau apie pasiruošimą varžyboms, tai likus savaitei iki starto aš stengiuosi save mažiau apkrauti nereikalinga informacija, einu miegoti anksčiau nei įprastai ir taip leidžiu sau tiek psichologiškai, tiek fiziškai pailsėti. Intensyviai analizuoju artėjančio ralio greičio ruožus, taip pat stebiu savo onboard’us ir jau važiuotų varžybų medžiagą, taip bandau gilintis į savo vairavimo ypatumus, ieškau momentų kaip galėčiau dar tiksliau ir greičiau važiuoti. Nesilaikau specialaus mitybos plano, bet keletą dienų prieš varžybas valgau sveikiau, o varžybų metu praktiškai visai nevalgau, kad organizmas nebūtų apkrautas papildomu darbu. Automobilių sporte svarbu fizinis pasiruošimas, bet čia kur kas reikšmingiau ne štangų kilnojimas, o greitos reakcijos lavinimas, kritinis mąstymas, savianalizė.

Papasakok apie pirmąją šių metų dalį, kai Pasaulyje įsivyrojo suirutė, o paties planai pradėjo tūnoti nežinomybėje?

Išties planai ir ambicijos buvo labai dideli, daug ruošiausi ir investavau norėdamas pritraukti stiprių partnerių, kurie būtų padėję sparčiau augti šį ir ateinančius sezonus, bet viskas apsisuko 180 laipsnių kampu ir potencialūs partneriai atsisakė.  Nujaučiau, kad dėl vyraujančių neramumų gali taip nutikti, tačiau nuo to nebuvo mažiau liūdna ir labiau lengva susitaikyti su ta mintimi, kad šie metai bus tokie, kita vertus iš kiekvienos situacijos išmokau kažko naujo, nepraradau vilties ir judu toliau, juk 18-ikos metų aš net nenumanė, kad jam teks aukščiausioje lygoje vairuoti savo Mitsubishi, jei sugebėjau pradėti karjerą nuo nulinio taško, tai turėdamas patirties ir daugiau įrankių privalau nenuvilti savęs ir šįkart.  Šis sportas skirtas ne tik stambiems verslininkams ir buvusių ralio pilotų vaikams, lenktynininku gali tapti kiekvienas stipriai siekiantis tikslo ir aš esu vienas iš to pavyzdžių.

Jeigu anksčiau pamatę tavo pavardę startiniuose sąrašuose galėdavai būti garantuotas, kad kita pavardė bus Renaldo, tai šįmet taip jau nėra. Kokie procesai vyksta dėl šalia esančios kėdės užimtumo?

Šis pokytis buvo stipriai uždelstas, kadangi finansinis klausimas nebuvo iki galo neišspręstas, negalėjau patvirtinti savo tikslaus startų sąrašo šiam sezonui, o kiekvienas šturmanas nori aiškiai žinoti kiek bus varžybų ir kur teks važiuoti, kai pasidarė aišku, kad dar šiemet pavyks startuoti keletą etapų, buvo labai sunku kažką pasikviesti, didelė dalis šturmanų jau sėdėjo pas kažką ekipaže. Šiam momentui esame susitarę su Pranu Švedu (Buvęs Justo Tamašausko šturmanas , kartu tapę 2019m. 2WD čempionais) pravažiuoti Rokiškio ralį, o ar būsime patenkinti savo duetu manau sužinosime jau po šių varžybų.

Greičio ruožai. Kokie Tau labiausiai prie širdies? Siauri, platūs, greiti, lėti, sausi, šlapi?

Siauri keliukai savaime yra labiau intriguojantys ir pavojingi, man labiausiai patinka greiti, šiek tiek platūs greičio ruožai, kada galiu išnaudoti visą kelią.

Pagal statistiką, kol kas esi Lietuviškų ralių patriotas. Atsiradus galimybėms, į kurias šalis ar regionus pirmiausia rodytų tavo kompasas?

Dar neturėjau progos išvažiuoti į tolimesnius ralius, bet jei tokią galimybė turėčiau rinkčiausi Estijos, Suomijos kelius.

Ar per karjerą buvo koks tikrai įdomus atsitikimas, bet kurio pakartoti nenorėtum?

Nutirpusi ranka Elektrėnų ralyje. Bijau pameluoti, kurio sezono metu tai nutiko, bet gerai pamenu, kad važiavau Elektrėnų ralyje. Prieš pat varžybas įsidėjau naujus saugos diržus ir netinkamai susireguliavau, sagtys labai spaudė pečius, to pasekoje paskutiniame greičio ruože užsispaudė nervas ir pradėjo tirpti dešinė ranka. Buvo labai blogai kai važiuojant dideliu greičiu man atjungė ranką, dar gerai pamenu, kai prašiau šturmano paimti ranką ir uždėti ant pavarų svirties 😀 Žiauriai nemalonus nutikimas, kurio nenorėčiau pakartoti ir kitam nelinkėčiau.

Kaip vyko tavo asmenybės evoliucija žiūrint per ralio prizmę? T.y. kaip ralis tau padėjo užaugti kaip asmenybei?

Ralis mane išmokė disciplinos, stipraus realybės pojūčio ir tvirto stuburo. Per savo sportinę karjerą išmokau įsigilinti į menkiausias detales ir suvokti jų svarbą, šis sportas be galo dinamiškas ir reikalauja greitos reakcijos, gebėjimo priimti sprendimus čia ir dabar. Anksčiau į viską žiūrėjau paprasčiau, dabar suvokiu, kad gerą rezultatą tiek sporte, tiek gyvenime lemia teisingai suformuluoti tikslai, nuoseklumas ir gebėjimas užbaigti tai ką pradėjai.

Ko palinkėtum sau ir ralio bendruomenei?

Sau kaip ir visada palinkėsiu nenuleisti rankų ir daryti dar daugiau nei dabar, noriu, kad kiekvienas norintis užsiimti šiuo sportu žinotų, kad viskas yra kur kas paprasčiau nei jums atrodo, tiesiog reikia labai tikėti savimi, išsikelti tikslą ir dirbti jo link, pamatysite patys kaip natūraliai įvyksta pokyčiai! Ralio bendruomenei palinkėsiu vienybės ir tvirtumo, nes visi mes esame vieni kitų atspindžiai ir būtent todėl nuo kiekvieno iš mūsų priklauso automobilių sporto vystymasis ir ateitis Lietuvoje.

Prisidėti prie tolimesnių Ralio savaitės įrašų galite tapę rėmėjais Contribee platformoje ar paaukoję per Paypal:

Nuotraukos – Marius Vėgėlė FB puslapis, Fotodarius, Alfonsas Rakauskas, Vilius Šaltenis