Kauno Ruduo 2007 – Rolandas Šaduikis

Leidus galimybėms, vakar sugalvojau pravažiuoti jau šį savaitgalį vyksiančio 2020 metų Elektrėnų ralio greičio ruožus. Ne kiek dėl žiūrėjimo vietų išsirinkimo, o kad labiau įsijausčiau ir suprasčiau ką veiks visa krūva ekipažų ateinantį šeštadienį. Tai per 16 metų darau pirmą kartą, tai daugelis nors ir legendinių ruožų, man žinomi tik iš pavadinimų ir keleto populiarių vietų. Tad apturėjau didžiulį malonumą suprasti, kodėl vieni ar kiti ruožai yra giliai nugulę Lietuvos ralio folklore. Na, kad ir tos pačios Ūbiškės. Taip keliaujant vienais smagiausių Lietuvoje kelių, vienoje populiarioje vietoje mano atmintis pradėjo kelti vaizdinius bei prisiminimus. Ir tik tuomet aš geriau pasižiūrėjau į ralio žurnalą, kuriame šalia šio greičio ruožo linijų plytėjo pavadinimas – „Rolandui Šaduikiui atminti“.

13 metų atgalios, įspūdingo 30 kilometrų ilgio Varkalės greičio ruože mes smagiai ir rudeniškai ant kalniuko stebėjome, kaip gražiai nuostabius S‘us piešia tuometinis ralio elitas. Deividui Jociui ir Martynui Samuičiui pavyko nupiešti linijas ne tik horizontalėje, bet ir vertikalėje. Gaila, bet toks „piešimo“ būdas stipriai sulaužė automobilius ir Vidmanto Kalyčio delnikaulį. Veiksmo, vaizdų ir smagumo daug iki vieno momento – tolumoje kažkoks mėlynas objektas nulėkė nuo kelio ir berods virto kūliais. Įvykis vyko pakankamai toli, tad tuo metu iki galo nesupratau kas ir kaip ten įvyko. Bet pakankamai greitai tapo aišku, kad kažkas nutikę rimtesnio. Tolumoje stabdomi sportininkų automobiliai, kurie stoja prie pat mūsų ir kažką pranešinėja teisėjams. Lengvas chaosas ir tuomet sportinę techniką pakeitė greitosios medicinos pagalbos automobilis. Supratę, kad varžybos sustabdytos, nukėblinom iki įvykio vietos. Šalia mėlyno Civic‘o likučių vis dar dirbo medikai, šturmanas gulėjo netoli automobilio apmuturiuotas nuo šalčio saugančiais audeklais. Ir tik netolimoje, bet prailgusioje kelionėje namo, skambučio pagalba sužinojome, kad paskutiniai Rolando Šaduikio gyvenimo momentai buvo tame tolumoje nuo kelio kūliais lekiančiame mėlyname taške.

Tai štai, tokie mano atsiminimai. Ir toks tas jau mūsų mylimas autosportas, kaitina kraują iki stabdžių diskų raudonumo ir mes vistiek jame visu 100%, nors ir pastarasis kartais kam nors lenktynėse nustoja tekėti.

Rolandui Šaduikiui atminti

Nuotrauka – J.Jasaičio / V. Jasaičio