Deividas Gezevičius

Šiek tiek pakalbinęs svečius iš Lenkijos, nutariau suteikti eterio ir mūsų mylimiems greičio ruožų herojams. Deividą Gezevičių pakalbinti planavau dar prieš gerus 3-4 metus, RBR-LT bendruomės puslapiui. Tą kartą jokia rašliava dienos šviesos taip ir neišvydo, bet užtat dabar labai džiaugiuosi pateikdamas Jums tikrai nuostabius jaunojo ralisto išgyvenimus ir mintis. Dievaži, kokių nuostabių žmonių turime sėdinčių prie “sportinės barankos”. Taigi, Deividas Gezevičius.Gero skaitymo!

R.S. Lenktyniaujate kartu su broliu. Pradžioje viename ekipaže, po to atskirai. Kuris kurį užkrėtė šiuo nepagydomu ralio virusu?

D.G. Būtų sunku pasakyti, kuris kurį užkrėteme, nes abu tryškome noru pasivažinėti ant užšalusio ežero ar kokioje autokroso trasoje. Mano brolis gerokai ankščiau pradėjo dalyvauti varžybose. Startavo autokrose. Vėliau kiek stabtelėjo. O aš tuo tarpu ieškojau galimybių išvažiuoti ralio varžybose, nes slalomas ar autokrosas tiek nežavėjo. Kam pirmam pasiūliau šturmanauti – tai savo tėčiui. Kadangi jam buvo baisu sėdėti šalia manęs, teko siūlyti savo broliui. Taip ir pradėjome važiuoti drauge.


R.S. Esi net keturis kart dalyvavęs Latvijoje vyksiančiame Alūksnės ralyje. Kokios priežastys vertė trenktis į patį Latvijos galą? Kad tai žiemos ralis, keliai ar dar kas?

D.G. Visada smagu sugrįžti ten, kur yra smagi atmosfera. Ne paslaptis, kad žiemos vakarus leisdavau aerodromuose ar miškuose, todėl patys žiemos raliai yra patys smagiausi. Pirmas prisėdimas į sportinę padangą, buvo būtent Alūksneje. Pirmieji žiemos pojūčiai, greitis , geri greičio ruožai ir daugiau mažiau visada būnanti žiema kviečia atvykti, nes Lietuvoje ne visada turime tokias geras sąlygas žiemai. Ten lyg Suomija ar kita Skandinavijos šalis, kur susirenka daug sirgalių, dalyvių ir su šiuo startu dažniausiai prasideda mūsų sezonas.


R.S. Esi dalyvavęs pagrinde su trimis automobiliais. Kuo skiriasi Astra nuo Kadet‘o ir ko vertas šuolis į Civic‘ą?

D.G. Iš pirmojo žvilgsnio atrodytų, kad Astra ir Kadett‘as yra tokie patys automobiliai. Turi tą patį variklį, greičių dėžę, amortizatorius, stabdžius, bet geriau panagrinėjus mano vairuotus automobilius, tai rezultato prasme tarp jų buvo didžiuliai skirtumai. Astroje jau buvo montuojamas balkis ir originalusi vairo stiprintuvas ( su Kadettu važiavau be jo ). Truputį kitokia bazė, ko pasekoje automobilis buvo daug lengviau valdomas, labiau nuspėjamas. Atrodytų kelios smulkmenos, bet persėdus į Astrą, kuri lyginant su Kadett‘u buvo gerokai sunkesnė – buvo juntamas pagreitėjimas. Iš principo Opelis gali būti ir greitesnis nei Civic‘as, tačiau jau reiktų daug pastangų ir finansų. Aš visada buvau linkęs išlikti kuo labiau prie standarto, patikimumo. Pasirinkom Honda, nes originalus variklis jau yra galingesnis ir nesunkiai gali turėti gerokai daugiau arklio galių, jeigu to prireiktų.


R.S. Prieš sėsdamas į tikrą ralį automobilį buvai sunkiai pavejamas Richard Burns Rally simuliatoriuje. Kokia istorija su „RBR“ ir kiek jis Tau padėjo ralisto karjeros pradžioje ir dabar?


D.G. Jau nuo senų laikų, nuo pirmojo susidūrimo su automobilių sportu, įsiskiepijau šią priklausomybę. Man taip patiko ralis, kad jau būdamas mažas sekdavau visas naujienas. Žiūrėdavau bei kaupdavau visus su raliu susijusius filmukus ar nuotraukas. Po truputį man to nebeužteko. Pradėjau svajoti, kad noriu važiuoti, bet tada tas buvo tik svajonė. Laikui bėgant aš pradėjau žaisti Colin McRea 2, vėliau 4, kol vieną dieną, visai atsitiktinai suradau RBR-LT bendruomenę. Ten greitai susiradau naujų draugų, kurie man padėjo padaryti pirmuosius žingsnius šiame simuliatoriuje. Vėliau atsirado vairas, atsirado pažįstamų iš kitų šalių, kurie padėjo susireguliuoti mašiną, ko pasekoje atsirado ir greitis, kuris mane labai smarkiai įtraukė. Aš taip pasinerdavau į kovas su estais, latviais ir kitų šalių gyventojais, nuo pirmojo iki paskutinio greičio ruožo dėl šimtųjų sekundės dalių, kad man jau tada atrodė, kad aš važiuoju tikrą ralį. Vėliau pradėjau šturmanauti, kadangi su kiekviena diena norėjosi būti vis arčiau automobilių sporto. Pradėjau asmeniškai mokintis važiuoti ir tada pas mane vietoje kraujo pradėjo tekėti benzinas. Nebegalėjau be automobilio, be benzino kvapo. Taip po truputį atsiradau ir ralyje. Kai pagalvoji, tai juokas ima prisiminus su kuo pradėjau – vos pusantro milimetro padangos, standartiniai amortizatoriai, o kiti geresni automobilio patobulinimai buvo tik nepasiekiama svajonė. Tas noras važiuoti buvo toks didelis, kad atrodė ir be ratų galiu važiuoti. Tačiau greit viskas pasikeičia su pirmomis avarijomis. RBR visada paspausdavai “restart”, o čia to padaryti negalėjai. Jei dar pačiam nereiktų remontuoti, gal būtų kitaip, bet padaužęs nagus, geitai supranti, kad čia ne žaidimas. RBR iš tikro davė nemažai supratimo kur ir kiek reik sukti vairą, trajektorijos pažinimas, stenogramos pamokos ( nes jau tais laikais žaidime naudojau stenogramą pagal save, ji buvo angliška, bet labai suprantama ir labai panaši į tą, kur naudoju dabar ), prie viso šito, RBR įskiepijo užsispirimą. Parodė kiek turi dirbti, kad būtum greitas, bei blaivią mąstyseną kai to labiausiai reikia. ( stebėti varžovų greitį, priimti sprendimus likus lemiamam greičio ruožui )


R.S. Kaip žinia pasiruošimams laiko visada pritrūksta, tai ar buvo nors vienas startas, prieš kurį galėjai ramiai pasakyti „Nu tikrai viską sužiūrėjom ir automobilis tikrai nesuges“?

D.G. Visai neseniai kalbėjom su Aurimu Buteikiu apie tas naktis prieš startą. Atrodo konstruoji automobilį 5 metus, lyg viską esi pasidaręs, belieka tik sulaukti starto ir važiuoti. Tačiau realybė kiek kitokia: likus savaitei iki varžybų, visada prisigalvoji darbų ir tada būna kaip studentui. Pritrūksta paskutinės nakties. Gal čia dėl to, kad automobilį ruošiesi pats, pergyveni dėl kiekvienos detalės, nesi užtikrintas ar ji atlaikys ar ne. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ir kaip buvau pasiruošęs iš anksto, vis tiek teko naktinėti ir beveik iš garažo važiuoti į susipažinimą ar varžybas. Kaip Aurimas pasakytų, kol jaunas, jaunatviškas maksimalizmas neleidžia nuleisti rankų ir turbūt jau būtų keista į varžybas atvykti išsimiegojus.


R.S. Kiek matau pagal statistiką, Tavo brolis vairuoja „išaugtinius“ tavo automobilius. Elementari broliška bendrystė?

D.G. Kadangi mes esam broliai, tai natūralu, kad ir toliau bendradarbiaujam. Važiuoti norisi ir jam, ir man. Pasirodė visai smagu matyti mudu besivaržančius komandiškai ralyje. Smagu dalinti įspūdžiais, ruoštis varžyboms, kitaip tariant dalyvauti visame veiksme kartu. Tai lyg šeimos atostogos Turkijoje, kai pailsi nuo visų supančių darbų ar gyvenimo ritmo. Bėgant metams, jausmas, kad esi išaugęs automobilį ir klasę, verčia eiti tolyn, ieškoti naujų iššūkių, noras tobulėti atvedė mane iš Kadett‘o į Astrą (atlaisvinau Kadett‘ą), vėliau ir ten neužsibuvęs, pradėjau Hondos projektą. Kadangi laikas spaudė, jau norėjosi važiuoti kitoje klasėje, visai neplanuotai įsigijau baltąjį Civc, galvojau kol konstruoju savąjį, truputi apsiprasiu ir nuo kitų metų pradėsiu tikrąją „gazaciją“. Tačiau labiau sekėsi rinkti žiūrovo patirtį. Baigėsi metai, aš susikonstravau savąją hondą ir tada sakau: Gal nori ir tu važiuoti su honda? Nereiks tiek daug skirtingų ratų, šakių ar kitų dalių.. Taip brolis ir susiviliojo šituo pasiūlymu. Mašina greitesnė, o ir serviso zonoje atrodome ne tik kaip komanda, bet kaip broliai. Su tokia pačia technika.


R.S. Ar buvo momentų karjeroje, kai galvojai, kad padegsi automobilį ant kalnelio, o šalmą mėtysi/spardysi vietoje krepšinio/futbolo kamuolio?

D.G. Per visus pastaruosius metus buvau palūžęs tik šį kartą – iškarto po Žemaitijos ralio. Kiek man kartų būtų ir nesisekę, niekad nebuvo taip apmaudu. Naujas automobilis ir toks kvailas gedimas, kad pasidarė labai liūdna, net nemoku apsakyti. Liūdniausia, kad ir toliau nesisekė. Vežant automobilį į serviso parką, pradūrėm du ratus Škodai, Honda tvarkiausi laukuose ( susitvarkiau ) , bet tie prakirsti ratai palaidojo visus šansus suspėti į sekančią ralio sekciją. Atrodė tai lyg koks ženklas, kad gal užteks. Buvau taip nusiminęs, kad nieko nebesinorėjo. Nes praeitais metais iš 8 startuotų varžybų, pavyko pasiekti finišą vos keliose, vienose jų vairavau Astrą.


R.S. Įsivaizduok ir apibūdink idealų greičio ruožą, su kuo daugiau detalių.

D.G. Daug neišsiplėsiu, nes manau visų ralistų idealus greičio ruožas yra labai panašus. Kieto grunto ( kad ir po 100 mašinų neturėtume brauktis dugnu ) . Daug aklų posūkių per tramplynus kaip Suomijoje ir daug dalyvių, kurie neleistų krapštyti nosies, chi. P.s. – jei yra gera konkurencija, kovoji dėl šimtųjų dalių, gali būti įdomu lenktyniauti ir autostradoje.


R.S. Pagal Tavo tobulėjimo tempus, greitai išlipsi ir iš Civic‘o kelnių. Kas toliau? Dar greitesnis FWD ar persiorientavimas į RWD/AWD?

D.G. Čia galima tik pasvajoti. Labai viskas priklauso nuo renkamų sportinių kilometrų skaičiaus. Jei technika laikys ir jausimės išnaudoję visą automobilio potencialą, tada bus kita kalba. Šiuo metu jaučiuosi labai neužtikrintas ir esamas greitis dar nėra tas, kai galėčiau pasakyti, kad kitą sezoną sėsiu į “Evo” ar dar greitesnį automobilį.


R.S. Ralis už Lietuvos. Ar domiesi Pasaulio raliu? Ką seki ir už ką sergi? Gal turi kokį mėgstamą užsienio ralį ar čempionatą?

D.G. Pasaulio raliu domiuosi, tiek kiek yra rašoma spaudoje, nes ir tai ne visada turi laiko. Be viso to reikia dirbti, po darbų ruoštis varžyboms, pabūti su šeima. Aišku visada yra įdomu kaip pasisekė kokiam tautiečiui ar broliukams latviams bei estams. Radęs 5 minutes, patikrini, nes ralis už Lietuvos visada žavi. Visada norisi save išmėginti su tokia pačia technika važiuojančiais dalyviais, visada įdomu pažiūrėti kaip atrodytum tarp R2 jaunimo, nežinomame kelyje. Žiūrint į realią situaciją tai mano svajonė yra sudalyvauti Estijoje, Rally Saarema varžybose. Estijoje turim klasę pagal dabartinę mūsų techniką. Važiuoja nemažai tokių pačių hondų.


R.S. Tarkime, turi galimybę sėsti prie pietų stalo su bet kokia gyva ar mirusia ralio asmenybe. Ką pasirinktum ir apie ką kalbėtum?

D.G. Pakalbinčiau daugkartinį Pasaulio ralio čempioną. Man tiesiog įdomu ar po tiek startų dar neatsibodo sukinėti vairą, ar vis dar dega tuo pačiu užsidegimu važiuoti.


R.S. Tas pats ir su automobiliu. Kurį pasirinktum jei nei finansai, nei istorinis laikmetis neturėtų įtakos?

D.G. Pernelyg sunku atsakyti į šį klausimą, nes jei finansai nevaržytų, norėtum turėti daug ir įvairių automobilių.


R.S. Kokio lygio šeimos įsitraukimas į tavo veiklą Lietuvos bei Latvijos žvyrkeliuose?

D.G. Maksimalus, visada yra šalia su didžiausiu palaikymu.


R.S. Papasakok apie savo kelią link pirmojo starto ralyje.

D.G. Pirmasis įsitraukimas į buvo nuo tėčio, kurį link ralio pastūmėjo Evaldas Čirba. Tolimesnis kelis link dabartinio rezultato galiu sieti su noru ir užsidegimu, kuri papasakojau anksčiau.


R.S. Lietuva – žvyrkelių kraštas. Bet ar norėtum išbandyti save ant asfalto?

D.G. Kadangi Lietuva tikros žiemos senokai nematė, todėl karts nuo karto save išmėginu asfalto dangoje ( slalome). Labai smagu, kad vis dar turim puikių renginių Nemuno žiede. Ten susirenka daug įvairaus jaunimo ar vyresnių žmonių, kur gali pamėginti savo vairavimo galimybes bei jas patobulinti. Esu ne kartą ir pats ten apsilankęs. Labai patiko ir galiu iškarto pasakyti, nėra svarbu kokia danga. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui ir pasileidus plaukus, labai smagu visur lenktyniauti, kokia danga bebūtų. ( p.s. labiausiai patiko Winter games etapas, kuriame turėjome nenuspėjama dangą ( sniego, ledo ir asfalto )


R.S. Kokiame jau nebevykstančiame Lietuvos ralio etape norėtum sudalyvauti? Aukštaitija, Visaginas, 300 Lakes?

D.G. Lietuvoje turėjome vieną labai išskirtinį etapą “Rally Aplink Lietuvą” . Labai gaila, kad šis ralis po truputį persikėlė į mini ralio platformą, bet prisiminus 2006 metų formatą, manau tai buvo tas ralis, kuriame dabar norėčiau sudalyvauti. Buvo labai klastinga danga. Lyg asfaltinis ralis, bet su žvyro prieskoniais, kuris daugeliui pakišo koją, o varžybų kovose įnešė įdomumo dėl padangų pasirinkimo ( vieni važiavo su žvyrinėmis, kiti rizikavo ir važiavo asfaltinėmis padangomis). Be visa to, tas ralis turėjo jau klasika tapusius greičio ruožus ( Beržinka, Skiemonys bei kiti tramplynuoti keliukai) , kuriais net važiuojant pagal kelių eismo taisykles yra smagu pasivažinėti.


R.S. Ar buvo koks tikrai įdomus atsitikimas, bet kurio pakartoti nenorėtum?

D.G. Įdomesnių prisiminimų turiu gana daug, dažniausiai jie atsitikdavo varžybų išvakarėse, bet labiausiai nenorėčiau pakartoti šio:Iš garažo tiesiai į startą. Pašturmanauti prikalbintas Lukas Pečeliūnas, net nejautė kas mūsų laukė. Važiuojant iš garažo ant traliuko, nulūžo trečioji pavara ir tada prasidėjo visas įdomumas. Luko veide nebespindėjo šypsena, tik gilus susimąstymas ar mes startuosim. Iki administracinės komisijos buvo likę mažiau nei 6 valandos. Greit persirengėm, išėmiau greičių dėžę. Surinkom naujus dantračius ir atgal prie pasikrovimo. Įdomiausia viso šito proceso dalis buvo ta, kad mano draugai puse 5 ryte dar nusipirko mašiną (kai perekupus pasiimi į pagalbą) . Atvykus į ralį, praėjus visas komisijas, atrodė, kad turim pakankamai jėgų nuversti visiems kalnams, bet klydom. Surašius pusę greičio ruožų pasijuto nuovargis, miego trūkumas. Teko stovinėti, miegoti. Vėliau varžybose lyg ir važiavosi neblogai ( klasėje buvome antri ), tačiau visiškai neužtikrintai. Per tuos stovinėjimus vietomis neturėjom stenogramos, o galiausiai, po vieno smarkaus smūgio į duobę, nustojo veikti kuro siurblys ir likus vos vienai trasai teko susitaikyti su dar viena stotele ankščiau laiko. Tai buvo vienas sunkiausių mano ralių, po kurio gerai išsimiegojau ir tokių išbandymų nebenorėčiau pakartoti.


R.S. Koks šturmano vaidmuo ekipaže? Tik skaito ar ir reguliuoja tempą bei kitaip įtakoja važiavimą?

D.G. Mes nesame gerai apmokami pilotai, o atvažiuojam į ralį kaip į šventę, kurioje norisi gerai praleisti laiką. Tai todėl tiek aš, tiek Tomas turi daugiau užduočių. Be to kad deklamuoja tuos kringelius iš stenogramos, dažniausiai pataria ar pasidalina pastebėjimais kur reiktų pasispausti, o gal kur reikia susilaikyti. Ne paslaptis, kad esam kaip mechanikai, o pačio važiavimo metu, šturmanas yra atsakingas už visų klavišų maigymą. Tiek valytuvu įjungimo ar salono ventiliatoriaus, kartais ir prie garso pulto pasisukinėja, jei vienas kito negirdim.


R.S. Ar turi kokių specialių veiksmų prieš ralį? Miego/nemiego rėžimas, maistas, ritualai?

D.G. Neturiu.


R.S. Na ir pabaigai palinkėjimas mūsų benzingalvių bendruomenei.

D.G. Kaip B.Vanagas yra pasakęs: “Svajokit atsakingai, svajonės tikrai pildosi”

Pasakyk Ačiū ir tapk Ralio savaitės dalimi:

Nuotraukos – Vilius Šaltenis

0
Would love your thoughts, please comment.x
()
x