Dominyko Butvilo metai Lenkijoje

2013m. pabaiga Dominykui Butvilui atvėrė duris į naują ralio Pasaulį Lenkijoje. Pokalbis apie dvejus metus kaimyninės šalies keliuose.

Pravesk mus pro tą 2013 metų rudenį, kai tavo rodytas greitis Kaune bei Mikolaikose sukėlė nemenką šurmulį Lenkijos ralio bendruomenėje. Ar tuo metu jautei, kad tai gali būti tam tikras lūžis Tavo karjeroje?

2013 m. „Kauno Ruduo” buvo pirmasis didelis ralis kurį laimėjome kartu su Renatu. Ne klasėje ar įskaitoje, bet absoliučiai. Nežinojome ko tikėtis, nes tai pirmas kartas, kuomet startavome tame pačiame ralyje su visais greičiausiais Lenkijos ekipažais. Žinojau, kad ten yra keletas greitų sportininkų gerai važiuojančių ir ant žvyro dangos, taigi spaudėme nuo pat pirmo kilometro. Startas pavyko įspūdingai gerai, nes po pirmų dviejų GR turėjome daugiau nei 30 sek. pranašumą prieš antroje vietoje važiuojanti K. Kajetanowicz, kuris tuo metu Lenkijoje buvo vadinamas žvyro ekspertu. Forumuose Lenkijos ralio fanai rašė „Co za Butvilas?!” , tipo “kas tas Butvilas?”. Supratome, kad patraukėme dėmesį ir praplėtėme geografiją. Antras reikšmingas žingsnis buvo ERC „Rajd Polski”, kur startavome tais pačiais metais, ir laimėjome ERC2 klasėje, o viename GR buvome treti absoliučiai. Tikėjomės, kad tai bus žingsnis į priekį karjeroje, nes greitėjome visą laiką iki tol.

Papasakok apie Subaru Poland ralio komanda. Ar tai buvo pilnai gamyklinė komanda? Koks buvo tavo santykis su ja vėliau, po sezono?

„SPRT” nėra pilnai gamyklinė, o importuotojo komanda. Ji turi mažiau resursų nei gamyklinės komandos, bet ir sprendimai priimami lengviau. Vėliau santykiai liko geri, todėl kad susidraugavau su visais jos nariais. Kartu bendradarbiavome dar ir 2019 m. kur aš dirbau kaip treneris ir padėjau ant žvyro susigaudyti jaunam komandos pilotui. 

Kokį santykį turėjai su Kamil Heller, šturmanu su kuriuo prasidėjo Tavo kelionė Lenkijos čempionate

Iš pradžių buvo nelengva, nes Kamilis nebuvo skaitęs angliškai. Pirmose lenktynėse kilo šiek tiek susierzinimo, turėjome charakterių skirtumų. Tačiau po pirmų lenktynių santykiai pradėjo gerėti, Kamilis greitai apsiprato su stenograma ir dirbo labai profesionaliai. Jis jau gerai pažinojo komandą, ten važiavo jau eilę metų. Jam teko nelengva užduotis būnant tarpininku tarp manęs ir komandos. Dažnai mažus reikalus reikėdavo spręsti per jį. Komandoje ne visada buvo gera atmosfera su komandos direktoriumi (ne savininku), kuris, rodos, nelabai buvo patenkintas mano atsiradimu. Tiesa, jis nesutarė beveik su visais. Visos komandos, kaip ir šeimos, turi savo niuansų, konfliktų ir kažkokios trinties. Ne viskas yra rožėmis klota, kaip gali pasirodyti iš pranešimų spaudoje. Su Kamiliu esame draugai iki šiol ir jis toliau šturmanauja.

Palygink savo 2014 bei 2017 metų sezonus Lenkijos ralio čempionate. Kiek antrame sezone tau padėjo patirtis iš pirmojo? Kokių galbūt netikėtų iššūkių atsirado?

Šie sezonai labai skirtingi. Subaru komanda man davė labai daug žinių, daug išmokau apie asfalto ralius ir Lenkijos ralių specifiką.  Tos žinios pravertė, kai 2017 m. pradėjau priprasti prie naujo automobilio – Škoda Fabia R5. Čia jau buvo startas su mūsų pačių komanda, taigi turėjau daugiau atsakomybės, bet ir galėjau daugiau sprendimų priimti pats. Greičio ir „performance“ prasme 2017 m. buvo gerokai stipresni. Sezono pabaigoje aš jau galėjau kautis su lyderiais dėl pergalių greičio ruožuose. 2014 m. apie tai galima buvo tik pasvajoti.

Panašu, kad 2017 sezonas buvo pilnas iššūkių ir nesėkmių. Kaip tuo metu Tau pavyko psichologiškai susitvarkyti su visomis situacijomis? Ar būtent dėl sunkaus buvo padaryta pertrauka?

Taip, 2017 m. pareikalavo daug resursų – laiko, energijos, finansų. Buvo sunki sezono pabaiga, kai priešpaskutinėse lenktynėse pirmame „Shakedown“ posūkyje neįvertinau šaltų padangų sukibimo, išlėkėme iš trasos ir vertėmės. Nors smūgis nebuvo labai stiprus, iki starto buvo likusios vos keletą valandų. „Proracing“ mechanikai skubėjo, bet iki galo nespėjome sutvarkyti automobilio startui. Toms varžyboms labai rimtai ruošėmės ir aš manau, ten turėjo įvykti lūžis čempionate, kuris mums taip ir neįvyko. Po dviejų savaičių sekė dar vienos, paskutinės čempionato lenktynės. Renatas Vaitkevičius jose nestartavo, taigi važiavome su Kamil Heller. Pirmame greičio ruože, kuris buvo kaip prologas, tamsoje, padarėme tiesiog vaikišką klaidą. Trasa buvo labai trumpa, bet pasiklydome viename iš žiedų, apvažiavome vienu ratu per mažai. Už tokį trasos neįvykdymą gavome 3 min. baudos ir visą ralį turėjome vytis priešininkus. Laimėjome daugumą greičio ruožų, nes forma buvo puiki. Nepaisant to, pavyko iškovoti vos 4 vietą. Psichologiškai nebuvo saldu, nes taip ir neišplėšėme pergalės RSMP ralyje ir tai įvyko tik dėl pačio žioplos klaidos.

Po to sezono, natūraliai matėme, kad reikia padaryti pertrauką ir viską apmąstyti iš naujo. 

Kurie varžovai per tuos du metus įsiminė labiausiai?

Lenkijoje 2017 daugiausiai kovojome su F.Nivette, kuriam šturmanavo būtent K.Heller. Kovoti prieš lenkiškas komandas labai sunku, nes jos turi didelius resursus. Tai reiškia daugiau treniruočių, testų, naujausios kartos automobilius. Taip pat, jie gali sau leisti rizikuoti tada, kada reikia, per daug nesaugant automobilio. Rimtai kovojant tokie aspektai daro įtaką.

Nors praėjo nemažai laiko po Tavo pastovių startų Lenkijoje, labai panašu, kad šį bendruomenė tavęs tikrai nepamiršo. Kokius ryšius palaikai kaimyninėje šalyje?

Turime iš ten likusių partnerių, lenktynininkai dažnai man skambina dėl pagalbos organizuojant treniruotes ant žvyro arba dėl treniravimo. Turime gerus santykius su lenkų sporto žurnalistais ir fotografais, su kuriais visada mielai pasikalbu susitikęs. Tikrai smagu, kad manęs ten nepamiršta.

Vienas unikaliausių reiškinių Lenkijoje – Rajd Barborka. Kas tai per renginys?

Ten yra didžiausias ralio renginys per metus ir kartu fenomenas. Visi lenktynininkai varžosi trasose, kurios išsidėsčiusios sostinėje Varšuvoje, mažo ralio formatu (apie 20 km). Greičiausi gauna kvietimą vakare startuoti klasikinėje trasoje/gatvėje miesto širdyje, senamiestyje (Karowa stage). Ten jau suorganizuotas didžiulis renginys, šventė žiūrovams, kur jie gali išvysti geriausius pilotus besivaržančius dėl greičiausio titulo. Nugalėti ten – prestižo reikalas, nes tai didžiausią žinomumą turintis ralio renginys Lenkijoje. Neįtikėtina, bet 2017 m. užėmėme ten antrąją vietą, kur nusileidome tik K. Kajetanowicz su Ford Fiesta WRC. Manau, tokie rezultatai yra viena iš priežasčių kodėl ten mūsų nepamiršta.

Papasakok apie Lenkijos ralio geografijos specifiką. Panašu, kad didžioji dauguma asfaltinių ralių vyksta piečiau Varšuvos bei Poznanės, o žvyriniai – šiauriau. Kodėl? Ar stipriai skiriasi ruožai arčiau Čekijos sienos nuo tų kurie išsidėstę ryčiau arčiau Slovakijos / Ukrainos sienų?

Raliams ir ruožams daugiausiai įtakos turi reljefas ir apgyvendinimo tankumas. Arčiau Čekijos yra kalnai ir kalvos, taigi ten keliukai vingiuoti ir labai įdomūs. Slovakijos ir Ukrainos pusėje taip pat yra kalnuota, na o aplink Liubliną reljefas lygus, ten milžiniški obelynai, taigi ralis panašesnis į Belgišką „Ypres“ ar „Rally Germany“. Šiaurėje nuo Varšuvos gerokai mažiau gyventojų, bet reljefas lietuviškas – gan lygūs su tiesiais keliais. Lenkijos pietuose žvyrkelių tiesiog nėra, todėl gali būti tik asfaltiniai ruožai.

Prancūzai turi „Monte-Carlo“, Austrai – „Janner Rallye“, o 2017m. lenkai – „Rajd Swidnicki“. Papasakok apie tą itin keistą mums lietuviams sniego bei asfalto derinį greičio ruože?

Tokie raliai reikalauja daug patirties, nes kartojasi metai po metų. Ne veltui čia laimi tie, kurie startavo daug kartų.  Jie žino, kur ir kada nutirpsta sniegas, kur sausa, o kur pavojinga. Naujokams tokie raliai grynas stresas, nes nežinai, kur padarysi klaidą. Sukibimas nuolat keičiasi, oras irgi. Servisas gan toli nuo greičio ruožų, taigi padangų pasirinkimas tampa dar sudėtingesnis, nežinai, ko reikės už valandėlės, kaip šiuo metu atrodo kelias kalnuose. Tam komandoje turėjome pagalbininkus, kurie tikrino stenogramą ir fiksavo orus. Ant asfalto tai itin svarbu, daug svarbiau nei žvyre. Patirtis, resursai, meistriškumas ir dalis sėkmės – viso to reikia sėkmingam finišui Swidnicki.

Šįmet net trys Lenkijos čempionato etapai vyko ant žvyro, kas yra neįprastai daug. Kas lemia tokią čempionato kryptį?

Lenkai nori tobulėti, o žvyras jiems mažiau pažįstama ralio kryptis. Anksčiau, taip pat kaip ir pas mus, kildavo ginčai dėl čempionato dalyvavimo kaštų. Lenktyniavimas ant skirtingų dangų pabrangina startus, nes reikia skirtingai ruošti techniką, daryti papildomas treniruotes. Tačiau, buvo priimtas sprendimas vis tiek eiti tokia kryptimi, nes tuomet kyla ralistų meistriškumas, jie pamato skirtingus greičio ruožus ir išmoksta naujų dalykų. Dabar nei vienas lietuvis nestartuoja Lenkijoje, nors iki tų ralių vos pusdienis kelio. Ten yra visai kitas, mums neatrastas ralio pasaulis. Norėčiau ir ne kartą kėliau klausimą Federacijai apie galimybes daryti bendrus čempionato etapus Lenkijoje.

Koks kolegų iš Lenkijos požiūris, patirtis, nuomonė apie Lietuvos ralį?

Lenkai džiaugiasi federacijų bendradarbiavimu ir mūsų raliais. Čia žvyrinės trasos yra tokios kokių jie Lenkijoje net nematę, todėl kiekviena išvyka į Lietuvą jiems naujas iššūkis. Nors visi ralio organizatoriai turi savų niuansų, o ralių tradicijos šiek tiek skiriasi, lenkai dažnai stebisi kokio populiarumo ralis pas mus susilaukia, bei dideliu žiūrovų dėmesiu.

Lenkijos bei Lietuvos ralio bendruomenių partnerystė. Kaip manai, kuriomis kryptimis būtų verta toliau dirbti, kokių naudų, patirčių, o galbūt ir iššūkių galima gauti iš šio bendradarbiavimo?

Aš matau daug naudos iš keitimosi patirtimi, bet šis procesas vyksta labai lėtai, todėl, kad mūsiškiai į Lenkijos čempionato etapą tik šiais metais nuvyko pirmą kartą (po 2013 m.). Kad ir kokie šaunūs esame, yra dalykų, ką kaimynai daro geriau. Parsiveždami patirtį į tėvynę turėtume pasidaryti išvadas ir daryti pakeitimus. Tokie procesai vyksta labai inertiškai, yra dalykų apie kuriuos su federacijos atstovais kalbu jau kelis metus ir nors niekas neprieštarauja pokyčiams, juos padaryti užtrunka laiko, kartais ryžto ir pan. Susumuojant – reikia mokytis vieniems iš kitų ir toliau plėsti ralio geografiją. Mano svajonė – Lietuvos ralio etapas gerame lenkiškame ralyje. Šių metų bandymas „Rajd Podlaski“ nebuvo geras ir jis buvo vykdomas tik pirmą kartą čempionate. Yra kitų ralių, dabar reikia tik ryžto ir sprendimų.

Pabaigai, kokias tris pamokas / patirtis vertini labiausiai savo karjeros kelionėje Lenkijoje?

Pirma pamoka ta, kad visada verta ieškoti, plėsti akiratį ir neapsiriboti savo pasaulėlyje. Kai pamatai koks didelis pasaulis prisimeni koks mažas pats esi. Kiek daug dar reikia išmokti išvažiavus ant asfalto po žvyro. Tai veda prie antrosios pamokos – ralis ant asfalto. Visiškai kitokia specifika, tiek stenogramų sudaryme tiek vairavimo stiliuje. Teko daug dirbti su savimi kad išmušti agresyvų ir greitą vairo sukimą, kuris buvo įprastas ant žvyro. Stenograma reikalauja kitokio tikslumo su ypatingu dėmesiu atstumams. Trečia pamoka – naujos pažintys ir draugystės, bei lenkų kalba. Po pirmų metų su komanda jau galėjau laisvai susikalbėti lenkiškai ir yra žmonių su kuriais iki dabar bendrauju tik jų kalba.  Jei ne ralio sezonai Lenkijoje, dabar kalbos tikrai nemokėčiau.

Prisidėti prie tolimesnių Ralio savaitės įrašų galite tapę rėmėjais Contribee platformoje ar paaukoję per Paypal:

Nuotraukos – Jakub Nazim, Tomasz Macherzynski, Tomasz Kalinski, Maciej Niechwiadowicz, Bartolomiej Zywarski, Grzegorz Rybarski