A.Eidžiūnas / G.Saudargas – Arctic Lapland Rally

Dar vieno lietuvių ekipažo istorija Arkties sniegynuose

Priešistorė

Arctic Lapland ralis ekipažo planuose tūnojo jau kurį laiką. Tad daugelis žingsnių buvo suplanuoti ir sudėlioti. Bet tie planai pakito, sužinojus, kad pagrindinis mechanikas D.Biesevičius išvyks į Dakarą. Tapo aišku, kad Dakarui pasibaigus spėti išsiųsti savo techniką kartu su “Biesu” iki ralio pradžios nėra realu – kelionė iki poliaračio buvo atidėta kitiems metams. Bet vėlgi – planai ir lieka planais, o “degantis užpakalis”, labai tolimas laiko prasme Lietuvos ralio čempionato startas ir M.Samsono žinutė vėl viską apverčia aukštyn kojomis. Tad vos išaušus naujiesiems 2021 metams, vienas pirmųjų sprendimų buvo pasinaudoti galimybe Suomijoje išsinuomoti Subaru Impreza automobilį ir taip tapti ralio dalyviais.

Nuotykiai Arktyje

Lietuvos ralio legenda E.Tumalevičius yra sakęs, jeigu nori pamatyti 3D vaizdą, t.y. važiavimą ne plokštuma, o visomis trejomis dimensijomis – tai nuvažiuokit į Suomiją. A.Eidžiūnas su G.Saudargu nuvažiavę į finų kraštą tą ir pamatė. Netgi dar daugiau.

Arctic Lapland Rally – tai tarsi Šiaurės Dakaras. Ekstremalios temperatūrinės sąlygos, maratoniniai greičio ruožai, ilgi pervažiavimai, ankstyvos sutemos. Susirašymo metu temperatūra siekė -30 laipsnių. Vėliau atšilo iki -15, o šeštadienį – tropiniai -9. 1200 kilometrai susirašymo ir tai yra pakankamai mažai, palyginus su kiekiu kurį galima nuvažiuoti susirašinėjant Arkties ralio greičio ruožus. Tik tam reikia skirti daugiau laiko, bet ekipažas Suomijoje atsidūrė tik antradienį po pietų, tad pastarojo pritrūko.

Prieš ralį lūkesčiai buvo nedideli. Svarbiausia – atsidurti Suomijoje, gauti techniką ir finišuoti. Su lūkesčiais kaip ir su planais – ne viskas pavyko.

Prodrive ruošta Subaru Impreza yra kitokia, nei prieš lietuvių naudotas Mitsubishi Lancer Evolution IX. Pagrindinis skirtumas – Impreza mėgsta pamesti savo galą. Ir kai prie kitaip besielgiančio automobilio pridedi naują aplinką ir temperatūrą – tai nenumaldomai daro įtaką važiavimui.

Pirmasis greičio ruožas – 23 kilometrai. Nei trumpas, nei ilgas. Lietuvoje tokio ilgio ruožas pasitaiko vienas kitas per sezoną, o Laplandijos ralyje – tai vienas trumpiausių. Iš vakaro pravažiavę testinį greičio ruožą, ekipažas bazinius pojūčius jau turėjo. Startavus aštuoniasdešimtuke iš karto gali pamatyti šio ralio sudėtingumą. Nuo pirmų kilometrų šalikelėse rikiavosi sustoję, sugedę ar tiesiog pusnyse užklimpę automobiliai, o tai pasitikėjimo tikrai neprideda. Nuvažiavus kokius 10 kilometrų lietuviai apsiprato su sąlygomis ir kritusiais varžovais, bet aštuonioliktame juos pačius pagavo šio ralio ir naujo automobilio vingrybės. Ilgas posūkis žemyn nuo kalniuko su užaštrėjimu. Stenogramoje viskas konkretu ir aišku, bet Subaru galas pabėgo iš vėžės, ten jo jau laukė pusnis, kuri be kita ko kartu pasiėmė ir automobilio priekį. Visiška klasika. Ir šioje vietoje labai stipriai suveikė Covid faktorius. Įprastai taip įstrigęs ekipažas su profesionalių žiūrovų pagalba iš pusnies išlįstų per kokią pusę minutės. Problema ta, kad dėl pandeminių apribojimų tų žiūrovų nebuvo. Tad vietoje greito suomiško eskorto ant kelio, Aurimui ir Gediminui prie -18 laipsnių Celsijaus teko pasidarbuoti kastuvais. Pusnių ir kastuvų dydžio neproporcingumas lėmė pusantros valandos darbą, kurį galų gale pavyko užbaigti su pagaliau pasirodžiusiais suomiais pagalbininkais. Teisėjai už tokį vėlavimą nepaglostė ir ralį pratęsti teko tik šeštadienį, pagal “Super Rally” taisyklę. Kitą dieną sekėsi šiek tiek geriau, bet šį kartą finišui raudoną šviesą uždegė Subaru Impreza gedimas. Paskutinio ruožo 18 kilometre automobilis pradėjo skleisti nieko gero nežadančius metalo garsus. Ekipažas sustojo subyrėjus automobilio pagrindinei porai dar žinomai kaip “razdatkė”. Buvo likę tik galiniai varantys ratai su kuriais teoriškai buvo galima važiuoti toliau, bet bėgantys tepalai kėlė tolimesnę grėsmę pavarų dėžei.

Specifika

Suomiški žiemos greičio ruožai labai sudėtingi. Itin siaura, o sniego krūvos kartais iškyla aukščiau automobilio stogo. Pridėkime dar ir ekstremalią temperatūrą. Lyginant su lietuviškais – labai ilgi, maratoniniai greičio ruožai. Pas mus 20+ kilometrų greičio ruožai yra itin retas atvejis, o štai ten 30-40 kilometrų iššūkiai yra visiškai įprasti. Nė vienas greičio ruožas nebuvo važiuojamas du kartus, o tai lėmė ilgus pervažiavimus ir itin daug susuktų kilometrų susirašant greičio ruožus. Pati greičio ruožų konfigūracija ten mėgsta keistis. Itin greitas sekcijas tame pačiame ruože keičia lėtos, susuktos, antros pavaros atkarpos. Tramplinai – tiek aštrūs ir šokami, tiek su itin lėtais posūkiais per juos. Ilgi kilimai ir nusileidimai nuo kalnų. Taip pat vieno posūkio ilgis gali siekti netgi kilometrą. Tad susirašant greičio ruožą, tokiems posūkiams reikia prigalvoti įvairiausių papildomų atributų stenogramoje, kad suvokti kas tavęs laukia. Sukibimas irgi stipriai varijuoja, o kur dar provėžos. Tad susumavus visus niuansus, važiuojant tokiais keliais esi veikiamas milžinišku kiekiu informacijos. O susirašyti tokį kelią iššūkis nemenkas. Nežinia ar dar per “Briefing’ą” organizatoriai pasakoja nuo kurios dalies reikia pradėti deginti automobilį sustojus ir gresiant sušalti, bet kastuvas, vaistinėlė ir atskiras komplektas šiltų drabužių yra privalomi kiekvienam ekipažui.

Ralis kurį verta pamatyti savo akimis. Aurimas su Gediminu labai džiaugėsi, kad nuvažiavo ten ir jei bus dar galimybė – nuvažiuos ten dar kartą.

Organizacija

A.Eidžiūnui ir G. Saudargui tai antrasis ralis globalinio suvaržymo laikotarpyje. Pirmasis buvo Lapkričio viduryje Vokietijoje – Lausitz ralyje. Viskas griežtai – testai, apyrankės, ribotas judėjimas ir bendravimas. Savotiškas ralio burbulas. Bet tai nepanaikina bendros ralio atmosferos kur vis kažkas juda, kruta, burzgia, šypsosi ar susirūpinę krapšto galvas. Visiškai puiki organizacija pasireiškia tuom, kad per visą ralį nekilo noras ar reikalas ko nors klausti. Viskas labai aiškiai ir paprastai surašyta oficialiuose dokumentuose, tad net nekyla klausimų kas, kur, kaip ir kodėl. Milžiniškos serviso zonos palapinės, po kuriomis telpa dešimtys automobilių. Jos dar ir aprūpintos šilto oro padavimu ten dirbančiam personalui.

130 automobilių – įspūdingas renginys dydžio prasme, vertinant, kad viskas vyko Covid sąlygomis. Žiūrovai buvo įspėti, kad šis etapas vyks be jų. Ir suomiai elgėsi tvarkingai, tad ruožuose buvo galima sutikti tik media atstovus ir vos keletą prašalaičių. Žmonės turbūt supranta, kad vykdyti varžybas, treniruotis ir tobulėti sportininkams dabartinėmis sąlygomis įmanoma, bet tik prie tam tikrų apribojimų, kuriuos pažeidus galimai užsidegtų raudona šviesa ir tokioms varžyboms. Hipotetinis klausimas – kaip šioje vietoje elgtumėmės mes ?

Ateitis

Sezono planuose – atnaujinta technika. Automobilis jau netrukus pasirodys visu savo gražumu, naujesnėje išvaizdoje, o jį puoš tų pačių partnerių logotipai. Ekipažas ruošiasi važiuoti ten kur galės. O tiksliau – Lietuvos čempionatas, gal dar koks žieminis etapas Estijoje ar Europos čempionato etapas Liepojoje. Sezono pabaigai jau aplankytas Lausitz ralis. Vieni iš komandos partnerių yra vokiečiai, tad tai bus duoklė ir jiems. Tikslas – 10 ralių.

Mintys – Aurimas Eidžiūnas ir Gediminas Saudargas

Tekstas – Vilius Šaltenis

Nuotraukos – Fotodarius.lt ir Jouni Laakso

Pasakyk Ačiū ir tapk Ralio savaitės dalimi: