Šiokia tokia vėlyva „Paklodė” apie Žemaitijos ralį
Nežinau kaip Jums, brangieji skaitytojai, bet kai patenki į tokį ralio šurmulį, atrodytų, kad tas dalykas, kuris Pasaulį terioja jau antrus metus – čia išnykęs. Automobilių parkas ir tokie žodžiai kaip krizė ar nuosmukis koreliuojasi panašiai kaip dulkių siena ir geras matomumas. Žmonių ir šypsenų kiekiai sunkiai išmatuojami. Nepadeda nei 1,5km pievomis, miškais ir pelkėmis gilyn į greičio ruožą. Vis tiek tai šen, tai ten žmonės tyko prasidedančio spektaklio. Kas ant kėdutės, kas ant medžio šakos. Kas viengungiškai, kas su visa šeima. Vienas pasididžiuodamas ištaria vienintelio žinomo ralisto pavardę, o kitas santūriai išvardina visos posūkių grupės apex’us, stabdymo ir vairo sukimo taškus bei kitus idealios trajektorijos niuansus. Ir šis ralio bendruomenės skirtingumas iš ties žavi, nes neretai sujungia visiškai skirtingus polius daugelyje prasmių. O tuo tarpu organizatorių iš anksto parengtos maršrutinės kortelės ir laiko normos plyšta per siūles nuo dalyvių kiekio. Ir taip filosofuoti būtų galima dar ilgai, bet užteks. Dabar nerkime gilyn į tai kas vyko praeitą savaitgalį.
Jeigu prie ralio faktologijos reiktų varnele žymėti „Pirmą/as kartą/as”, tai ranka pavargtų žymint jas. Pirmą kartą Lietuvoje startavo tiek R5 klasės automobilių. Pirmą kartą Lietuvoje pievas žvyru laistė Mini John Cooper Works WRC. Pirmą kart Pasaulyje viename ralyje susirinko toks kiekis šviežios Rally3 klasės automobilių. Pirmą kartą Opel Corsa Rally4 debiutavo ant žvyro. Pirmą kartą ralyje išvydome du FIA R4 klasės automobilius. Pirmą kartą BMW Cup įskaitoje susirinko 17 dalyvių. Pirmą kartą (po nemenkos pertraukos) kilo abejonių dėl Vaidoto Žalos neliečiamumo. Pirmą kartą turime tokius ralio sklaidos mąstus („Aš Ralistas” per TV, pačių dalyvių vlog’ai, RallyFreaks, tiesioginės transliacijos ir t.t.) Čia keletas „pirmųjų kartų” kurie šovė į galva berašant. Tikiu, kad ne vieną ir ne du Jūs patys į šį sąrašą įrašytumėte. Įspūdinga, ką?
Taigi. Lietuvos ralio lygis pagaliau užaugo tiek, kad mums nebebaisu, kai į svečius užsuka vienas kitas tituluotas ar šiaip greitas lenktynininkas. Savo namų sienas jau atstovime. Ir nepanašu, kad tai vienetinis atvejis. Pagrindinis klausimas kilo toks: Kas pakutens padus Vaidotui Žalai? Pretendentas išstatytas ne vienas. Tai M.Marczyk, M.Samsonas, D.Butvilas, V.Jurkevičius, V.Gorban. O už jų rikiavosi dar visa plejada interesantų, kurie vienaip ar kitaip susiklosčius aplinkybėms galėjo šauti į viršų. Ir vis dėl to, kaip pats V.Žala ir minėjo – parako vis dar yra. Pirmuosius greičio ruožus pražiovavęs, Dakaro ralio žvaigždė pradėjo lenkti geležėlę taip, kaip ir esame įpratę matyti. Dienos eigoje Vaidotui tik 10 greičio ruože nepavyko įkalti greičiausio laiko. Vaidą lėtino kelio valymas, kuris šį kartą buvo aktualesnis nei įprastai, nes varžybose buvo net 8 skirtingi greičio ruožai ant žvyro. Kitą vertus ralio nugalėtojas neturėjo arba turėjo kur kas mažiau dulkių prieš save, nuo ko kentėjo ne vienas ir ne dešimt vėliau startavusių jo varžovų. Iš esmės Žemaitijos ralio Top4 galutinė rikiuotė priminė šiek pavartytą 2020m. Around 7 Lakes Rally variantą, kuriame vietų pasiskirstymą stipriai įtakojo klaidos.
Išties labiausiai džiugina tai, kad dabartinėmis konkurencinėmis sąlygomis galimas pats greičiausias sportininkų ir jų komandų augimas. Vaidotas Žala dabar nuolatos turės žvilgčioti atgal ir labai įdomu kaip vyks kitų ekipažų artėjimo prie jo procesas sezono metu. Kokie sprendimai bus daromi, kokios ir kieno klaidos išlys, kas pirmas „perdegs”. Įdomumo dar daugiau įneša tai, kad šio sezono kova vyks ne tarp kelių, o bent jau tarp 4-6 ekipažų. Ir kiekvienas jų turi savo stipriųjų pusių. Martynas keliauja ir keliaus po Pasaulį rinkdamas pačius įvairiausius sportinius kilometrus ir toliau tobulins savo automobilį. O ir šiaip, natūralaus greičio pas jį tiek, kad net „raudona”. Dominykas Butvilas itin atsigavo po treniruočių su T.Asunmaa. Nežinau Dominyko planų, bet jeigu bent per testus šalia jo ir toliau sėdės tokie mentoriai + žinant jo patirtį su R5, tai tų sekundžių dalių skaičius kiekviename posūkyje vis mažės. Šviežiausio oro gūsio – V.Jurkevičiaus planuose daug varžybų, šalia jo sėdi puikus šturmanas, o visus reikalus tvarko rimčiausia regione komanda. Pridėkime Vlado mindset’ą ir štai puikus kokteilis pergalėms. Dar vienas interesantas – svečias iš Ukrainos Valeriy Gorban su sunkiai išmatuojamu patirties bagažu. Šalia jo senas, bet vis dar stiprių pusių turintys Mini Cooper WRC. Šiaip labai įdomu būtų palyginti, kiek dabartiniai R5 yra tobulesni už 2012 WRC automobilį. Ši tema verta atskiros diskusijos. Taigi visai įdomu, kokį greitį pasieks Ukrainietis kai pripras prie lietuviškų kelių specifikos. Na ir mūsų visų džiaugsmas – Giedrius Notkus. Iššūkių jam nemažai, bet bent Žemaitijoje jis atrodė visai tvirtai įvertinus pasiruošimo stoką kardinaliai kitokio charakterio automobilyje. Tai bus labai įdomu sekti kaip sezono metu keisis atsilikimas nuo lyderių. Žemaitijoje (atmetus paskutinį gr.) Giedrius vidutiniškai buvo lėtesnis 1,1 sekunde kilometre.
Beveik numirus N grupei (jos FIA pakaitalą Rally3 buvo galima įvertinti Kelmės keliuose), kitų 4WD automobilių batalijos rado sau vietą LARČ5 įskaitoje. Prie jos prisijungė V.Švedas, o šalia R.Čapkausko sėdo patyręs Ž.Juršys. Tai reiškia seną gerą šių dviejų draugų dvikovą, prie kurios pilnu pajėgumu prisijungė G.Firantas persėdęs iš M3 į Evo. O ir už jų konkurencija nemažesnė, kai prie E.Sladkevičiaus prisijungė A.Eidžiūnas ir sugrįžęs L.Vaškys. Tad senieji Mitsubishi’ai įvairiuose kėbuluose kėlė, kelia ir dar kels dulkes mūsų žvyrkeliuose dėl ko labai smagu. Gal žinote ar Janis sugrįš pas mus? Kaip ten bebūtų ateityje – šį kartą laimėjo poetas V.Švedas, kuriam nesutrukdė papildomi darbai norint naują automobilį pripratinti prie savo vairavimo stiliaus.
Kalbant apie viena ašimi varomus automobilius, praeito sezono kovos persikėlė ir į šį. Iš BMW grupuotės dingus G.Firantui, dėl pirmų vietų kovoti liko J.Tamašauskas ir K.Bubik. Bet prie šių ilgaainiui turėtų prisijungti K.Samsonas ir po pertraukos grįžęs S.Trapuila. Kol Saulius bandė atgaivinti savo seną formą, o Kajų išvysime tik Viekšniuose, Žemaitijoje dvikovą laimėjo J.Tamašauskas. K.Bubik, kuriam šį kartą nereikėjo perrinkti pusės automobilio(Praeitų metų istorija) pritrūko tik 22 sekundžių. O 2WD trejetuką užbaigė Justo ir Tito Simaškų ekipažas, kuris buvo greičiausias tarp priekiu varomų automobilių. Negaliu nepasidžiaugti, jog šalia R5 automobilių pagausėjimo, lygiai taip pat auga ir R2(Rally4) automobilių kiekis. Šie yra puikūs įrankiai tobulėjimui ir augimui, o pavyzdžių turime ne vieną. Su šia intencija šįmet pas mus viešės penkiolikmetis Lenkijos talentas Hubert Lakowski su Peugeot 208 Rally4.
Nepamenu, kam kilo idėja įkurti BMW Cup’ą, bet ir kas prie to bent kiek prisidėjo – spaudžiu dešinę. Po truputį, nuo kelių automobilių ši klasė užaugo iki 17 vienetų. O Žemaitijoje šios klasės nugalėtojas M.Vėgėlė nusikapstė net iki 6 vietos 2WD įskaitoje. O tarp tų 17 automobilių yra labai įvairaus greičio važiuotojų, tad varžymasis vyksta visuose sluoksniuose. Žodžiu, intrigos ir konkurencijos netrūksta. Tokia salyginai low-budget klasė yra labai teisingas sprendimas.
Rašyt būtų galima toliau, netgi be galo ir be krašto, nes tai buvo didžiulis renginys su gausybe papasakotų ir nutylėtų istorijų. Ir viską aprėpti sunkiai įmanoma. Čia viena apie lietuvišką kontekstą, o kur dar RSMP reikalai. Ar tų kuriems čia buvo treniruotė prieš ERC Lenkiją. Bent žodeliu užsiminti apie tokius automobilius kaip Ford Siera ar B.Vanago buvusi bendražygį Seb’ą Rozwadowski, kuris stenogramą skaitė W.Chuchala’i. Ir taip jau ilga paklodė čia gavosi, o ne už kalnų jau ir Viekšniai, kuriems pasiruošti reikia. Ten taip pat bus labai įdomu.
Pasakyk Ačiū ir tapk Ralio savaitės dalimi:
Nuotraukos – Vilius Šaltenis, Pashazhukovpic
