Visiems gražu pasižiūrėti į įspūdingas nuotraukas iš ralio ar kitų varžybų, bet ar susimąstote, kaip jos atsiranda ir kokį kelią nueina fotografas iki kol gaunamas galutinis, paruoštas naudojimui kadras? Apie tai ir dar daugiau papasakos fotografo profesija užsiimantis Vytautas Pilkauskas 🙂
Kiekvienas įrašas reikalauja ne vienos valandos darbo prie jo, tad jeigu Jums Ralio savaitėje pateiktas unikalus turinys yra Jums naudingas ar prasmingas, palaikykite šio projekto gyvavimą 🙂
Kaip prasidėjo tavo kaip fotografo karjera?
Fotografo karjera prasidėjo visai netikėtai. Nuo mažens mėgau palaikyti fotoaparatą (vadinamąsias muilines) rankose ir padaryti juo keletą kadrų. Vėliau, paauglystėje, jau išpleškindavau ir visą 36 kadrų juostelę. Pamenu, pirmąją pilnai išfotografavau, berods, 2000 metų ALT automobilių parodoje, Vilniuje. Bet tai buvo tiesiog kažkoks noras nufotografuoti ten esančius automobilius ir turėti jų nuotraukas, nes automobiliais domėjausi nuo mažens.
Tikrai niekada nebuvo jokių minčių, kad kada nors būsiu fotografas ir to net nesiekiau. Tiesiog retkarčiais vis kažką pafotografuodavau. Visiškai mėgėjiškai. Studijuodamas nusipirkau skaitmeninį fotoaparatą, po kurio laiko jį pakeičiau į geresnį, bet mano statusas buvo tas pats – mėgėjas pafotografuoti.
Kažkuriuo metu nutiko taip, kad norėjosi fotografuoti daugiau, nes šis hobis vis labiau ir labiau patiko.
Galbūt tas kažkoks didesnis žingsnis fotografo karjeros link atsirado tuomet, kai susidomėjau raliu, tai buvo maždaug prieš 15 metų. Pradėjau vykti jo stebėti ir labai norėjosi būtinai viską nufotografuoti. Tuomet kilo klausimų, kaip fotografuoti ralyje iš ten, kur noriu – ta prasme, būti akredituotam ir turėti teisę fotografuoti ralio varžybas stovint tose vietose, kur to negali daryti žiūrovai.
Tuo metu viskas taip susidėliojo, kad su keliais smulkiais projektais pradėjau daugiau mėgėjiškai fotografuoti, ir neužilgo su vienu „15min” portalo projektu įsisukau į įvairių renginių fotografavimą, įskaitant ir lankymąsi kiekvienose ralio ar kitose automobilių sporto varžybose. Nors gaudyti akimirkas pačiuose įvairiausiuose renginiuose sekėsi gana gerai, bet tai tikrai nebuvo profesionaliame lygyje. Tai buvo tiesiog labai gera mokykla ir praktikos vieta, kur per greitą laiką akis tapo vis taiklesnė. Tada su kitu projektu – „98.lt” – pradėjo atsirasti daug automobilių, na, ir viskas kažkaip įsivažiavo, kad fotoaparato vis dažniau nepaleisdavau iš rankų. Nemažai fotografuodavau ir palaipsniui mano hobis – fotografija – išsivystė į darbą. Taip tai yra svajonių darbas, nes jis atėjo iš pomėgio, todėl mėgstu sakyti, kad niekada nedirbu, nors šiuo metu fotografuoju bene kasdien, pradedant automobiliais ir baigiant įvairiomis verslų komercinėmis fotosesijomis.
Ką fotografuoti tau maloniausia? Ralį, ralį reidą, automobilius, renginius?
Kadangi savo rimtesnės fotografijos pradžią laikui ralį, todėl labai patinka fotografuoti automobilių sportą. Ralis, ralio reidas – bene įdomiausios disciplinos. Man apskritai labai patinka automobilių fotografavimas, nesvarbu, ar tai būtų automobilių sportas, ar renginys auto tema, ar vienas automobilis fotosesijai – tai net negalėčiau išskirti, kas pirmoje, o kas antroje vietoje. Abi temos žavi savaip.
Renginius taip pat labai įdomu fotografuoti, o jų būna pačių įvairiausių, todėl niekad nebūna nuobodu, nes skiriasi įvairūs niuansai. Iš tiesų tai, ką befotografuočiau, stengiuosi viską padaryti maksimaliai gerai, šimtu dvidešimt procentų, o ne labai įdomų darbą, paversti jį įdomiu, žvelgiant į fotografuojamą objektą ar veiksmą sau įdomiais kampais.
Metų renginys – Dakaras. Kaip tau šis nuotykis atrodo pro objektyvą? Ar ten tikrai taip magiška?
Pro objektyvą jis atrodo labai gerai, bet magijos nebūtinai visada ten pamatysi. Viskas priklauso nuo daugelio faktorių. Magija atsiras tada, kai atsidursi įspūdingoje trasos lokacijoje, nes lokacija automobilių sporte reiškia labai daug, būtent todėl fotografai ir stengiasi atsidurti įdomiausiose, išskirtiniausiose greičio ruožo vietose. Ir tada kadrai gali būti magiški. Bet įdomių dalykų galima nufotografuoti ne tik trasoje. Portretai, komandų veiksmas bivake, šalis – Saudo Arabija – visur galima atrasti magiškų dalykų. Viskas priklauso nuo pasirinkto kampo ir buvimo laiku bei vietoje.
Būtų galima dar plėstis apie fotografavimo niuansus Dakaro ralyje ir organizatorių taisykles, kur ir kam leidžiama fotografuoti, bei kokie yra darbo Dakaro ralio komandoje principai, nes per penkis metus fotografuojant Dakaro ralyje prikaupta daug patirties.
Papasakok kaip atsiranda galutinai išbaigta ralio fotografija. T.y. nuo fotoaparato pasiėmimo iš namų, važiuojant į varžybas iki tos akimirkos, kai nuotrauka pasklinda soc. tinkluose. Kokį kelią tenka nueiti fotografui?
Tai gana ilgas kelias ir dauguma net nesusimąsto, ko vis tik reikia, kad tos nuotraukos atsirastų, galvodami, kad užtenka nuspausti mygtuką ir viskas.
Kai pasiimu fotoaparatą išvykai į ralį, dieną ar dvi prieš tai jau būnu išstudijavęs potencialias fotografavimo lokacijas greičio ruožuose. Paskutiniais sezonais, jeigu ralis vyksta Lietuvoje, tai tą pavyksta padaryti vakare prieš kitos dienos ralio startą arba net ralio dieną, jo eigoje. Plius, puikiai pasitarnauja organizatorių ar „Rally Freaks“ greičio ruožų on-board‘ai.
Susidarau gana tikslų maršrutą, kilometrų ir minučių tikslumų, kiek užtruksiu važiuodamas iš vieno greičio ruožo į kitą. Strateguoju, ar teks važiuoti gerais keliais, ar prastesniais, ar sunkiau pravažiuojamais bei kiek laiko gali tekti dar paeiti pėsčiomis iki norimos vietos. Tokie namų darbai yra labai gerai, nes atvykęs į pirmą kartą matomas vietas, jautiesi lyg jose jau esi buvęs, nes žinai aplinkui visus kaimukus, posūkius ir t.t. Taigi reikia gerai išmanyti žemėlapį, greitai susiorientuoti aplinkoje ar priimti įvairiausius greitus sprendimus. Logistikos ralio metu būna daug.
Jeigu ralio savaitgalis prasideda anksčiau, ir jeigu yra bent šiek tiek laiko, tuomet dar gyvai apvažiuoju kelias lokacijas, kad įsitikinti jų gerumu, nes kai kur būna užaugusi didelė žolė, ar nepatogi vieta fotografuoti, o galbūt ta vieta, iš kur norėtum fotografuoti yra labai nesaugi.
Prasidėjus pirmajam ralio greičio ruožui, važiuoju į numatytą lokaciją ir ten fotografuoju, o nuotrauka socialiniuose tinkluose, gali atsirasti kad ir po maždaug minutės nuo jos užfiksavimo. Tiesiog perkeliu nuotrauką iš fotoaparato tiesiai į telefoną, šiek tiek paredaguoju ir jau galima ją publikuoti ar siųsti užsakovams: organizatoriams ar lenktynininkams. Fotografijoje labai svarbu greitis – tiek fiksuojant akimirkas, tiek jas „išryškinant“.
Jeigu nuotraukų poreikio nėra iškart, tada jos atsirasti socialiniuose tinkluose ar spaudoje, gali tarp greičio ruožų ar per ilgesnę pertrauką. Žinoma, jeigu nereikia vairuoti, važiuojant į kitus greičio ruožus. Dirbant lenktynininkams ar komandoms, visuomet stengiuosi iškart duoti minimum po vieną kadrą iš kiekvienos vietos, kur jis buvo nufotografuotas (jeigu taip susitarta).
Dirbant ralio organizatoriams – vėl gi viskas pagal susitarimą. Nuotraukas padarau per atsiradusį laiko tarpą, paruošdamas kažkiek kadrų iš vieno ar kelių greičio ruožų. Na, ir galiausiai, jeigu dar lieka kokių nepadarytų nuotraukų, jas tada tenka tvarkyti ralio dienos pabaigoje, jau gana vėlyvu metu. Arba, jeigu buvo sutarta, kad visos nuotraukos bus po ralio – tuomet principas tas pats – dienos pabaigoje padarau dienos galeriją. Tada einu miegoti (kartais labai labai vėlai), ryte keliuosi antrai ralio dienai (jeigu ji yra) ir vėl kartojasi tas pats ciklas, kurio metu kartais pamirštama arba neatsiranda laiko pavalgymui.
Kada fotografuoti automobilių sporto varžybas sudėtingiausia? Naktį, per rūką, dulkes?
Geras klausimas. Net neturiu atsakymo iškart. Galima sakyti, kad sunkumų kaip ir nėra, tik gal nebūtinai komfortiška. Atsakymą į šį klausimą galima pasukti dvejomis kryptimis. Pirma ta, kad visos tos gamtos sąlygos ar dulkės sunkumo nuotraukos užfiksavimui nesukelia, nes gražiai nufotografuoti galima tiek per rūką, dulkes ar naktį. Bet jeigu kalbėti apie tai, ką pačiam sunkiausia pakęsti ir kas labiausiai apsunkina patį fotografo darbą, tikriausiai tai būtų lietus. Nepatogu, kad šlapia, nepatogu, kad reikia vienoje rankoje tempti skėtį, o kitoje fotoaparatą, ir tai kažkiek apriboja laisvą judėjimą, bet per lietų labai įdomu fotografuoti, gaunasi gražios nuotraukos, o ir veiksmo trasose tikrai būna daug.
Na, dulkės kartais taip pat sukelia kažkiek sudėtingumo, bet ne pačiai nuotraukai padaryti, o pačiam sau, nes dažnai būna taip, kad patogesnė fotografavimo vieta sutampa su kryptimi, į kurią vėjas pučia ralio bolidų keliamas dulkes, o jos dar labai ilgai stovi ir nesisklaido, todėl tenka jomis kvėpuoti.
Trys dalykai, kurie nervina fotografuojant ralio / ralio reido varžybas?
Labiausiai nervina vienas dalykas, nutinkantis po ralio, kai socialiniuose tinkluose pasirodo nuotraukos, ir jas be mano žinios, be jokio atsiklausimo savo tikslams naudoja lenktynininkai, keldami į savo socialinius tinklus ir reklamuodami tiek save, tiek partnerius, neretai dar nukarpant ir organizatorių logotipus. Tiesiog yra viena labai paprasta taisyklė, jeigu nuotrauka yra socialiniame tinkle, ja galima pasidalinti ant „savo sienos“ spaudžiant „share/dalintis“ mygtuką, o ne ją išsisaugant įrenginyje ir įkeliant nuotrauką kaip įrašą ant savo sienos. Džiugu tik tiek, kad vis daugiau lenktynininkų gerbia fotografų darbą, užsako fotografavimą dar prieš ralį, arba įsigyja nuotraukas po ralio, o ne tiesiog pasiima iš organizatorių ar mano soc. tinklų ir naudoja savo reikmėm be jokio autoriaus atsiklausimo.
Ralyje dar nervina ta akimirka, kai būna atšauktas greičio ruožas, į kurį planavai važiuoti arba kuriame jau esi atvažiavęs.
Dar keistas jausmas nutinka, kai komanda ar lenktynininkas, kuriam fotografuoji, pasitraukia iš varžybų. Šiaip gaila visų, kuriems nepavyksta pasiekti finišo ar patiria didesnes avarijas, tačiau dirbant su komandomis, turi su jomis artimesnį ryšį ir kitaip išgyveni jų nesėkmes.
Nors per ilgą automobilių sporto fotografavimą laiką jau išmokęs su tuo susigyventi, bet kaskart esant tokiai situacijai aplanko kažkoks liūdesėlis.
Trys dalykai, kurie džiugina fotografuojant ralio / ralio reido varžybas?
Pirma, džiugina jau vien pats fotografavimo procesas: visa ta ralio atmosfera, buvimas visame tame ir fiksavimas įspūdingų akimirkų.
Antra, viso to matymas sau pačiu įdomiausiu kampu. Dažnai daug, kas sako man „ar tu bent pamatai ralį fotografuodamas“, taigi galiu atsakyti, kad aš jį matau tobulai. Žvelgdamas pro fotoaparato ieškiklį, varžybas stebiu iš labai gerų kampų, o to patvirtinimas – nuotraukose.
Gal skambės banaliai, bet džiugina pats tas visas veiksmas, tai kaip lenktynininkai valdo automobilius, kaip jie skrieja pačiais įvairiausiais keliais ir keliukais. Tai yra kažkas nerealaus.
Geroms fotografijoms reikia ir užsiimti gerą poziciją. Kaip atrandi balansą tarp saugumo ir vietos „gerumo”?
Gera pozicija ne visada būna nesaugi. Bet automobilių sporte jau yra taip, kad net ir pati saugiausia pozicija, gali tapti pačia nesaugiausia. Yra labai daug to pavyzdžių, nes automobilis avarijos atveju gali skrieti neprognozuojamai, o koks nors techninis gedimas gali įvykti net ir šalia saugiausios vietos, ir pavyzdžiui, lūžus ratui, automobilis gali mestis į tave.
Renkantis vietą susideda daug aspektų: patirtis, organizatorių žymėjimai nesaugiose vietose, apsaugos darbas, sveikas protas. Būna, kad tiesiog jauti, kad va ten stovėti tikrai nesaugu, nors lyg ir būtų galima.
Rinkdamasis mažiau saugią, bet organizatorių toleruojamą vietą, bandau numatyti, kokiomis kryptimis gali toje vietoje iš trasos išlėkti automobilis, kiek yra laiko pasišalinti iš tos vietos, pamačius, kad atlekiantis automobilis, galbūt neišsuks to posūkio ir lėks link tavęs. Taip pat, dažnai nusimatau, į kurią pusę traukčiausi ar bėgčiau, jeigu būtų tam poreikis, kad už nugaros nebūtų kokios kliūties ir panašiai.
Ir tikrai būna pasitaiko tokių akimirkų, kai automobilis išlekia iš trasos ten, kur stoviu, tačiau ta stovėjimo vieta būna ant tiek sąlyginai saugi, kad jeigu niekur nejudėsi iš jos, viskas bus be jokių problemų, nes tiesiog matai, kad posūkyje išslydęs automobilis, niekaip nepasieks tavęs, o ir lenktynininkas bandydamas sugrįžti atgal į trasą, tave jau mato ir jeigu niekur nejudėsi, jis pravažiuos laisvai pro tave.
Dar reikia pridurti ir tai, kad tenka numatyti, kur gali skrieti akmenys iš po automobilio ratų. O jie skrieji kartais irgi labai netikėtai.
Na, o tas balansas tarp saugumo ir vietos „gerumo“ atsiranda tik iš patirties, kuri sukuria kažkokį jausmą. Nes kartais norisi paeiti į priekį dar bent tris žingsnius, bet žinai, kad tada jau bus kažkiek nesaugu ir to nedarai.
Kolega yra minėjęs, kad jeigu parduotų visą foto-techniką, galėtų ramiai važiuoti bent porą LARČ sezonų. Ar tikrai fotografija tokia brangi?
Fototechnika gali būti labai įvairios vertės, priklausomai nuo to kiek fotoaparatų naudoji, kiek objektyvų ar kitų foto dalykų turi bei kitų smulkmenų, kurios reikalingos fotografavimo darbe. Taip, yra labai brangios technikos, bet yra ir labai brangių LARČ automobilių įskaitų, tai žiūrint pagal ką minėtas kolega skaičiavo 😊 Su pigesne ralio technika gal sezoną ir pavyktų pralėkti, iškeitus visą techniką į ralį. Bet esmė tokia, kad fotografija nėra pigi, jeigu į ją žiūri profesionaliai ir stengiesi dirbti su pačia geriausia technika.
Na, bet kad ir kokia brangi foto-technika bebūtų (imkim tokį žemiškesnį variantą), nes spėju, kad gal niekas Lietuvoje nesinešioja į ralio varžybas daugiau nei 10 tūkstančių eurų kainuojančio objektyvo, manau, kad dviejų LARČ sezonų ramiai įveikti niekaip nepavyktų, kad ir su silpnesniu ralio bolidu, jį dar įsigyjant.
Grubiai skaičiuojant galima turėti per ralio varžybas bent du labai gerus fotoaparatus, vertus bent po 5 tūkstančius eurų, kelis objektyvus, kurių vieneto vertė gali labai svyruoti, pavyzdžiui, nuo 500 iki 3000 eurų. Na, dar kuprinė, atminties kortelės, blykstės, išoriniai diskai ir kitos visokios reikalingos smulkmenos taip pat sudarys dar nemažą sumą. Tuomet dar galima priskaičiuoti ir galingą kompiuterį, reikalingą patogiam ir greitam nuotraukų apdirbimui.
Verta paminėti ir tai, kad profesionaliai fotografuojant, technika dėvisi, su laiku ją tenka atsinaujinti vėl investuojant dideles sumas, tenka ją ir remontuoti, arba neberemontuojamą įrenginį pakeisti nauju.
Dėkojame Vytautui už pokalbį, lauksime jo nuotraukų iš ralio varžybų ir šį sezoną, bei kviečiame jo veiklą sekti Instagram paskyroje: https://www.instagram.com/vpilkauskas/
Kiekvienas įrašas reikalauja ne vienos valandos darbo prie jo, tad jeigu Jums Ralio savaitėje pateiktas unikalus turinys yra Jums naudingas ar prasmingas, palaikykite šio projekto gyvavimą 🙂
