Kiek neplanuotas įrašas. Facebook man priminė apie kelionę, kuri įvyko lygiai prieš 10 metų. Ir aš tą kelionę esu aprašęs ir tuo įrašu dalinuosi. Jis buvo parašytas prieš tuos 10 metų ir beveik nekoreguotas, iš tos 22 metų amžiaus nebrendylos pozicijos. Tekstas ilgas ir pačio ralio jame yra ganėtinai mažai, bet puikiai atspindi kokių nuotykių ir nesąmoniu pridarome jaunystėje.
Ši kelionė buvo sugalvota gan spontaniškai. Po turėjusio būti nuostabaus savaitgalio(Birželio 1-2-3d) iš kurio išėjo visiškas fiasko tarp keturių sienų (vienintelis išėjimas iš namų buvo tėvo kapo aplankymas per tėvo dieną) ir šiaip pastarųjų trejeto savaičių važiuojančio stogo dėl egzaminų ir kito aplinkui vykstančių ne pačių maloniausių dalykų, buvo nuspręsta kažkur išvažiuoti. Ramiai vienam, kad nei aš, nei man kas kvaršintų galvą. Buvo apsvarstyta daugel variantų, pvz. nuvykti į pietus, į Trakus ar kokį Neries regioninį parką nuo A iki Z išnaršyti.. Bet gi atsiminiau, kad tą savaitgalį Latvijoje vyks Madonos Ralis. Automobilių ralis man į kraują įaugęs jau devinti metai (Ačiū Vainiau), tad geresnio sutapimo ir susvajoti nebūtų išėję.
Tas Madonos miestelis aplink kurį vyko šios automobilių varžybos nuo Vilniaus nutolęs yra apie 320km. No problem. Atsispausdinau žemėlapius, dalyvių sąrašus, visus kitus reikalingus dalykus ir ketvirtadienį apie pietus jau stovėjau prie A14 kelio. Su 37,1 temperatūra… Ketvirtadienio rytą kaip tais prastai jaučiausi. Bet spjoviau į tą temperatūrą ir išlėkiau. Jaunas gi. Kažkada į ralį dar ne su tokia temperatūra esu važiavęs. Tiesa, dar reiktų paminėti, kad pastarąją savaitę man pradėjo skaudėti dešinę pėda. Kadangi daug vaikščiot pradėjau, tai gal toji neatlaikė krūvių. Žodžiu, sveikatos forma ne iš gerųjų, bet dėtis jau nebuvo kur. Reikėjo man kur nors išlėkti. Taigi po 10 minučių iškelto lapo su užrašu ZARASAI sustojo Renault Clio. Vyrukas lekia į Molėtus. Statosi savo svajonių trobelę, veža medžiagas iš Vilniaus. Labai džiaugėsi už mane, kad tokią nesąmonę sugalvojau ir sakė reik daryt tik tą ką pats nori. Jis tą savo svajonę apie trobelę kurioje gyvens nuo vaikystės turi. Jam jau 41 ir pagaliau ta svajonė įgavo apčiuopiamą pagrindą. Sako, jei būčiau klausęs kitų, tą svajonę minimum 20 metų būtų reikėję atidėti. Smagiai pasišnekučiavus jis mane paleido prie Molėtų. Toliau tranzavau. Už gero pusvalandžio sustojo smagi moteriškė. Sako matė mane dar prie Vilniaus, bet negalėjo sustoti, nes reikėjo dar reikalų jei sutvarkyt keletą. O štai dabar sustojo. Che. Aš čilint į Latviją, o toji į bobutės laidotuves. Būna ir taip. Vėlgi, labai smagiai paplepėjom, pasidžiaugė už mane, palinkėjo ko geriausios kloties kelionėje ir paliko ties Utena. Tranzuojam toliau. Planas buvo pasiekti Zarasus ir kažkur ten pernakvot. Kadangi vieta tranzavimui ne pati geriausia buvo, o ir žmonių į Zarasų pusę važiuojančių buvo nedaug, tad teko luktelėt kiek ilgėliau. Nepadėjo net bandymai iššaukti Merfio dėsnius, pvz. išsitraukti arbatos ar kokį sumuštinį ir tuo nepatogiu momentu (nes susikrauti viską į kuprinę atgal užtrunka laiko) susitranzuoti kažką. Besižvalgant kokio smagesnio miškelio ar ežeriuko kur iš bėdos būdų galima įsikurti su palapine, šalimais sustojo fūra lietuviškais numeriais. Įsikeberojus į tą velnio mašiną, sutikau fūristą Viktorą. Baltarusį, kurio pilvas tikriausiai didesnis net už patį Dievą. Kadangi rusiškai aš moku pasakyti tik „Parusky nipanimaju“, bendrais rankų mostais ir frazėm susitarėm, kad jis mane nuvėžins iki Zarasų. Įdomu su fūra važiuoti. Ypač kai girdi per raciją kalbančius lietuvius. Tad po kiek laiko atsidūriau Zarasuose. Galvojau judėti link Zaraso salos, bet pabūgau, kad gal ten nebus galima stovyklauti ar kokie darbai bus vykdomi, tad nupėdinau link Latvijos sienos. Daug gražių vietų nakvynei praėjau, bet vis tikėjausi rasti kažką dar geresnio. O tas baigėsi tuo, kad likau tikriausiai su pačia blogiausia įmanoma vieta. Jėgų nulis, pėdą skauda, kuprinė baisiausiai sunki, o dar ir lietus apsireiškė. Lindau į krūmus prie Laukesos upelio ir tuose krūmuose kirtavietę radau. Ne kažką. Bet kadangi jėgų rezervai buvo tušti (temperatūra pirmoje dienos pusėje labai atmušė per jėgas), tūpiau ten. Vėsoka, tad sumaniau laužiuką susikurt, bet kadangi aplinkui viskas šlapia, šios idėjos išsipildymas deja nepavyko. Tad pavakarieniavęs, apie 23.00 smigau.
7 valandą ryto skambėjo žadintuvas. Mat man iki 15.00 pagal planą reikėjo atsidurti Madonoje, kad spėti į pirmą greičio ruožą. Papusryčiavęs, susikrovęs mantą bei išlindęs iš tų šabakštynų pajudėjau link Latvijos.
Oras puikus buvo. Saulė švietė, smulkus vėjas. Liuks. Nukeliavus trejetą kilometrų ir stabdant mašinas kurių buvo vos keletą prie manęs sustojo VW Transporter. Važiavo jis baisiai greitai ir nė nemaniau, kad stos. Bet sustojo. Už vairo iš vakaro gerokai „pašventęs” latvis/rusas.. Vėl bendrais gestais, žemėlapiais pavyko suprasti vienas kitą. Pavežė jis mane apie 15 km iki Daugpilio. Iki sankryžos kur man reikėjo sukt, norint patekti į A6 kelią, kuris vedė į Jekapbilį. Vyrukas kaip ir sakiau ne pačios geriausios rytinės sveikatos, pastoviai pliurpė 7Up limonadą , saugos diržo mano pusėje nėra, pas vairuotoją jis nenaudojamas. Bet kam tie diržai kai leki tikrai ne pačiais kokybiškiausiais provinciniais keliais ant 140-150 km/h. Jei jau plosim tai jokie diržai jau nepadės. Tad labai greitai atsidūriau mūsų sutartame taške. Iki man reikiamo A6 kelio buvo dar likę apie 17km. Tad pradėjau judėti. Vėlgi nukėblinus kokius 3-4km mane susėmė Nisan Primera vairuojama jau pagyvenusio vyruko. Kadangi kalbos barjeras buvo toks pats kaip ir ankstesniuose atvejuose žemėlapiai susikalbėjimą labai palengvino. Pavežė jis mane kokius 8 km, labai daug aiškino kaip man geriau nusigauti į tą A6, nors man ir taip viskas aišku buvo ir aš vis tiek jo nesupratau. Tad nuo Svente miestelio aš toliau judėjau link tos trasos kuri šiaip veda į Rygą. O tuo pačiu į man reikiamą Jekapbilį. Paėjus vėl kokius 3 km prie mano iškelto nykščio sustojo senas kaip žemė Volvo. Ekipažas ne ką jaunesnis. Senukų porelė. Šį kart jau visiški latviai. Greitai pavyko išaiškinti žemėlapio pagalba kur man reikia ir štai aš jau prie A6. Tie man geriausios kloties palinkėjo (kaip mano nulinės latvių kalbos žinios leido suprast) ir nulėkė į Daugpilį. O aš pradėjau tranzuoti link Jekabpilio įsitaisęs autobusų stotelėje. Ir sekėsi sunkiai. Mat daug kas rodė, kad tuoj nusuks. Tad man kilo idėja, kad reiktų negailėt kojų ir judėt pirmyn. Kiek paėjus priėjau neblogą sankryžą ir supratau, kad daugelis mašinų lekia į Rezeknę. Tad paėjus kokį kilometrioką atsidūriau už tos sankryžos ir įsikūriau po kelio stulpu, kuris metė gan didelį šešėlį. O to šešėlio reikėjo, nes saulė jau visai neblogai spigino. Taigi už kokio pusvalanduko sustojo Renault furgoniukas. Vėlgi koks tai rusas/latvis atidaręs duris pasakė Jekapbils. Super. Ir štai aš vėl kelyje klausydamas rusų senosios estrados dainų ir žiūrėdamas pro priekinį langą, kuris atrodė kaip koks Rokantiškių kapinių dydžio vabalų, musių, uodų kapinynas. Žmogelis apie langų plovimo teikiamus privalumus matyt nėra girdėjęs. Pralėkėm Livani miestelį, kažkaip įstrigo man jis. Ypač biblioteka. Nežinau, kad iš vidaus ji atrodė, bet iš išorės tai galingai. Ir šiaip. Kokio dydžio Dauguvos upė. Nesulyginsi su mūsiškėm. Su visa pagarba Neriai ir Nemunui. Na, o po valandėlės kelionės štai aš Jekabpilyje. Pasiėjau miesto pakraščiu ir vėl sustojau stotelėje. Keturios valandos iki „deadline“ ir vos 60km likę iki Madonos. Jėga. Bet ta jėga greit blėso, nes mašinų nedaug, o ir tos pačios nevažiuoja į Madoną, nes ta Madona tai realiai mažas miestelis. O aš gi buvau iškėlęs lapą su užrašu Madona. Tad matėsi, kad kai kurie vairuotojai stoja, bet perskaitę pavadinimą neigiamai palinksi galva ir nuvažiuoja. Aš jau net pritūpiau ant stotelės salelės krašto ir liūdnai parėmęs galvą toliau laikiau tą nelemtą lapą. Dingtelėjo mintis patranzuoti kokius 20 km iki kelio išsišakojimo, kuris vestų tik į Madoną. Visgi daugiau šansų ten bus. Tad jau norėjau slėpti tą lapą su užrašu Madona ir tiesiog kelti nykštį, kad bent kiek pavažiuoti. Bet nespėjau. Gerokai prašokusi sustojimą sustojo audinė. Davė atbulom iki manęs ir vairuotojas patvirtino, kad važiuoja pro Madoną. Olė. Negana to, pasirodo vairuotojas gimęs Lietuvoje, bet nuo 12 gyvenantis Latvijoje. Na, o dabar jam kokie gal 50. Tad susikalbėti pavyko lietuviškai su juo. Ne visiškai rišliai, bet be didesnių problemų. Sako jis latviškai puikiai kalbėti išmoko per vasarą. Gal ne taip baisiai ir skiriasi tos mūsų kalbos.
Ir štai likus dviem valandom iki pirmojo automobilio starto aš jau Madonoje. Tad sau laimingas nukeliavau žvyrkeliais į pirmą greičio ruožą. Labai ralio prasme čia nesiplėsiu, nes tikriausiai daugelis skaitančiųjų net nelabai įsivaizduojate kas tai per daiktas ir ko čia verta grūstis žiūrėti mašinų kurios žvyrkeliais po 150km/h skraido. Vienu žodžiu su šiokiais tokiais paklydimais atsidūriau prie labai neblogo posūkio, iškėliau trispalvę, kad tame ralyje dalyvaujantys du lietuvių ekipažai ją tikrai matytų. O tai yra labai svarbu. Sako sportininkams nieko nėra smagiau kai važiuojant varžybose svečioje šalyje išvysti trispalvę. Kadangi laiko buvo dar daug, papietavau. Tie mano pietūs kiek užtruko, tai kai veiksmas prasidėjo stovėjau išorinėje posūkio pusėje. Gal ne pati saugiausia vieta, bet pamaniau pažiūrėsiu kaip pravažiuoja pirmi sportininkai ir jei ką keisiu dislokacijos vietą. Taip ralyje yra, kad pirmi startuoja greičiausi ralistai. Tad kelis milijonus litų kainuojantis esto Ford Focus WRC taip pralėkė, kad gavau kokius gerus tris kibirus smėlio, žvyro ir akmenų į marmūzę. Supratau, kad čia stovėti daugiau mažiau savižudybė, bent jau kol važiuoja tikrai greiti ralistai. Tad perbėgau į vidinę posūkio pusę ir ten atsivėrė nuostabūs, nesveiku greičiu ant žvyro slystančių automobilių vaizdai. Toks jausmas, kad fizikos dėsniai čia negalioja. Deja tie puikūs reginiai nutrūko kiek anksčiau nei turėjo. Mat kažkuris ekipažas labai smarkiai vožėsi tame ruože. Tai vietoje sportinių mašinų trasa pradėjo važiuoti greitosios pagalbos mašinos. Kadangi į antrą ir trečią ruožus pėškomis niekaip nespėčiau, nusprendžiau nueiti į serviso zoną. Pasilabinti su lietuvių ekipažais ir paklausti, kas gi ten nutiko ir kaip jiems sekėsi. Serviso zonoje radau tik D.Matijošaičio ekipažą ir jo mechaniką. Išsiaiškinau, kad kitas lietuvių ekipažas ralį baigė medyje (2 ruože) ir abudu ekipažo nariai ligoninėje, bet atrodo be rimtesnių sužeidimų. O štai tame ruože kur aš buvau, avariją patyrė latviai. Gandų lygyje buvo kalbama, kad žuvo šturmanas. Deja šie gandai ryte pasitvirtino. Visgi toks jau yra tas automobilių sportas. Kartais nusineša gyvybę. Bet aš to tą vakarą dar nežinojau ir patraukiau šiaurės vakarų kryptimi link Lideres miestelio, aplink kurį turėjo būti kitą dieną važiuojami greičio ruožai. Atstumas nuo Madonos iki to miestelio siekė apie 12 km. Jau buvo vakaras, niekas nestojo ir nuėjęs pora km supratau, kad nieko nebus ir man reikia kur nors bazuotis, nes pėda kuo toliau, tuo labiau skaudėjo, nugara, pečiai irgi prašėsi poilsio. Tada pamačiau nuostabią kalvelę ant kurios augo šimtametis Ąžuolas, o šalia jo puiki beržų giraitė. Puiki vieta. Greitai po didingu medžiu įsitaisiau palapinę. Jau norėjau eiti rinkti pagaliukų laužui, bet palapinė mane pasiglemžė. Daugiau tą vakarą iš jos nepakilau. Viskas ką sugebėjau dar padaryti, tai susiverti bokalą šventinio alaus ir džiaugdamasis gražiu gyvenimu nusmigau dar saulei nenusileidus. Geras daiktas tas tinklelis palapinėse. Ant jo buvo nutūpę lygiai 24 uodai. Godžiai žiūrėjo jie į mane.. Bet vakarienės, bent jau tos į kurios meniu įėjo mano kraujas, jie negavo.
6 valandą skambėjo žadintuvas. Tiksliau bandė. Nes skambėjo taip tyliai, kad aš jo realiai nelabai girdėjau. Bet motulė gamta visada pasiruošusi padėti, tad dvi šarkos įsikūrusios ant ąžuolo šakų tiesiai virš mano palapinės savo balsais taip užkriokė, kad net šoktelėjau. Šoktelėjau ir nesupratau, kodėl man šalta. Juk tokiu metu, jau saulė turėjo kaitinti kairį palapinės šoną. Pusvalandį pasikuitęs palapinėje ir papusryčiavęs išdrįsau lįsti laukan. Ogi saulės nė ženklo. Debesys. Ir tokie koviniai. Apsidžiaugiau, kad visgi pasiėmiau savo „Vilniaus Vėtros“ šaliką. Dar sekundėlę paganęs akis į nuostabią gamtą po truputį judėjau link kelio. O to kelio manęs laukė apie 10km + dar gal keli km norint surasti 4/6 greičio ruožą ir tinkamą stebėjimui vietą. Ėjau ėjau ėjau, manęs pavežėt niekas nesiteikė. Bet užtat judant net šilta pasidarė. Striukė ir šalikas buvo numontuoti. Praėjau įdomų Kusa miestelį. Labai man patiko ten esanti estrada. Stovi nedidukė scena, su stogu priešais du puikius ežerus/tvenkinius, sustatytos kėdutės amfiteatriniu principu. Super vieta miestelio kultūrai. Kažkaip tokių dalykų pasigendu mūsų mažesniuose miesteliuose. O gal tiesiog nemačiau ar dėmesio neatkreipiau. Likus gal keturiems kilometrams iki mano tikslo, už Lode miestelio staiga sustojo audinė. Taip sustojo, kad jai vos į galą kita mašina neįsivožė. Pagaliau ant mano kuprinės kabanti Lietuvos vėliava davė vaisių. Sustojusi mašina buvo su lietuviškais numeriais. Vos iš mašinos neišvirtęs vyrukas įnirtingai rodė lėkti pas juos. Įsėdus į mašiną išgirdau „Sveikas Viliau“. Už vairo sėdėjo Tadas, su kuriuo prieš mėnesį važiavome į Talsi ralį. Kiti ekipažo nariai man nebuvo pažįstami, bet svarbu, kad jie buvo keturiese. Tad man vieta jų kvadrinėje audinėje atsirado. Pasirodo mano gelbėtojai vakar labai įnirtingai šventė kokį tai gimtadienį ir išskyrus vairuotoją, kiti veikėjai buvo ne pačios geriausios formos. Atšventę gimtadienį sugalvojo į ralį nuvažiuoti. Juk nuo šiaurės Lietuvos visai netoli. Kai papasakojau savo avantiūrą, vienas vyrukas geras 5 min klausinėjo ar aš tikrai iš Vilniaus iki čia tranzuodamas atsigrūdau. Niekaip patikėt negalėjo. Iš jų sužinojau, kad latvis šturmanas visgi žuvo , o lietuvių ekipažas vakar vožęs į medį labai rimtai nenukentėjo. Tik šturmanui kažkas su pėda negerai, mat smūgis buvo jo pusėje. Taigi gan greitai atsidūrėme ketvirtame greičio ruože. Nusipjoviau vytelę ir ant jos pakabinau trispalvę, kad patogiau mojuot būtų ralyje vieninteliam likusiam lietuvių ekipažui. Prie visų sportinių automobilių, ant durelių, spoilerio, stoglangio ar dar kur buvo prikabinti juodos juostelės. Vakar tragiškai latvių šturmanui pagerbt. Tai jau man antras ralis, kai žūva žmogus. 2007 „Kauno rudens” ralyje savo akimis teko matyti kaip R.Šaduikio automobilis daugybę kartų vertėsi. Vėliau sužinojom, kad bevežamo į ligoninę piloto gyvybė užgeso. Na, bet grįžtam į šiuos laikus. Pasižiūrėję ketvirtą ruožą nusprendėm važiuoti į šeštą ruožą. Ten radom puikią vietą, o aš dar ir ilgai ir įdomiai pasišnekučiavau su vienu latviu apie lietuviškas latviškas ralio batalijas. Šiaip laiko buvo dar ir į aštuntą greičio ruožą važiuoti, bet kai kuriems ekipažo nariams reikėjo kuo greičiau pasirodyti Lietuvoje, tad išvažiavom Lietuvos pusėn. Prasukę pro mažus miestelius, greitus ir baisiai įdomius žvyrkelius gan greitai pasiekėm Lietuvos sieną. Per Juodupę privažiavom Rokiškį, kuriame ir gyvena visi ekipažo nariai išskyrus mane.
Taigi be kelių minučių 16.00 prasidėjo mano tranzavimas namo. Į Vilnių. Vos spėjus iškelti nykštį iškart sustojo dar viena audinė. Ten du vyrukai. Sako į Obelius važiuoja, tad gali pora kilometrų pavežėt iki patogesnio kelio mano tranzavimui namo. Patraukęs krūvą pilnų alaus skardinių nuo galinės sėdynės sėdau į mašiną. Išgirdę mano trumpą istoriją, davė baisiai daug „respect‘o” ir palinkėję kuo didžiausios sėkmės mano kelionėje paleido prie kelio vedančio link Anykščių. Taigi vos vėl iškėlus nykštį sustojo dar viena audinė. Kokia tai sėkminga Audi diena sakyčiau. Ten skustas vyrukas sako į Kauną važiuoja. Tad iki Svėdasų galintis pavežti. Pasirodo šį kartą mano ilgi plaukai suvaidino lemiamą vaidmenį stabdant šią mašiną. Vyrukas pats buvęs su ilgais karčiais, bet darbas apsaugoje privertė jį nusiskusti. Skambant hiperbolei ir mūsų pašnekesiams aš atsidūriau Svėdasuose. Kad ir kaip vengiu valgyti greitą maistą, bet degalinėje visgi sukirtau karštą sumuštinį, bo karštesnio maisto ar gėralo jau dvi dienas skrandyje neturėjau. Iškilo dilema link kur tranzuoti – link Utenos ar Anykščių. Bet po kelių minučių atgaminau šiokius tokius Lietuvos žemėlapio resursus galvoje ir supratau, kad per Utena važiuoti bus geriau. Tik visa bėda, kad mašinų beveik nebuvo. Per pusvalandį pravažiavo 16 mašinų į Utenos pusę. 17 mašina sustojo. Koks tai seniokas su Pasatu. Važiuoja į Vilnių. Labai apsidžiaugiau. Keistas jis buvo. Truputį bitininkauja. Truputį primena Džiną Vėžlį į Dragon Ball Z multiko. Kadangi niekaip nesuprato, kaip galima tokias keliones daryti vienam, ne kartą norėjo sustoti ir paimti man į kompaniją šalia kelio ar netoliese esančias merginas/moteris. Šiaip buvom sustoję prie Skudutiškio, ten seniokas nuėjo į miškelį beržų šakų nusipjauti. Vantom. Šiaip paplepėję įvairiomis temomis atsidūrėme Vilniuje. Pasikinkęs viešąjį transportą ir kojas atsidūriau namie, nusimečiau kuprinę ir giliai atsidusęs supratau, kad ši mano ekspromtu sugalvota avantiūra pavyko.
Ir žinoma
RIP
Igors Bartaščenoks
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
