Pokalbis su Vladu Jurkevičiumi apie jo treniruotę Estijoje prieš Lietuvos ralio sezono startą
Pirmą kartą gavai pirmą startinį numerį. Kaip į tai reagavai? Ar jautei įvertinimą, spaudimą, atsakomybę?
Jaučiau psichologinį spaudimą iš paties savęs norint pateisinti tą #1 startinį. Todėl prastai ir suvažiavome pirmąjį greičio ruožą, bet po to pavyko atsipalaiduoti ir važiavosi daug geriau.
Lengviau ar sunkiau važiuoti pirmam, kai nematai lyderių vėžių bei trajektorijų?
Turėjome tik vieną tokį greičio ruožą. Pirmi važiavome tik pirmą dieną (Estijoje antrą dieną top 10 visada apverčia ir greičiausi po pirmos dienos startuoja dešimtuko gale). GR1 važiavome pirmį, jį suvažiavome prastai dėl pačių sau susikurto spaudimo. GR2 buvo asfaltinis miestinis, ten trajektorijų „piešti“ nebereikėjo. GR3 važiavome vėl tą patį GR1, kurį jau buvo pravažiavę daug automobilių. Dėl trajektorijų nebuvimo diskomforto nejaučiu.
Kaip sekėsi dorotis su šlapia kelio danga? Kaip pasikeičia vairavimo subtilybės ant šlapio paviršiaus?
Sekėsi tikrai gerai, kadangi ant šlapios dangos jau visai nemažai esu važiavęs. Didesnis iššūkis buvo važiuoti ant šlapio asfalto – GR10/GR12 buvo 15km ilgio, iš kurių apie 10km – asfaltas. Kadangi buvo šlapia, ten buvo įdomiau, bet manau puikiai susitvarkėme.
Estija buvo tik kaip treniruotė prieš Rajd Podlaski, beje minėjai, kad SRT blogiausiu atveju neturėtų Tau pakaitinio automobilio kitam savaitgaliui. Kiek visa tai Tave stabdė ir kiek greičio rezervo dar turėjai pasilikęs?
Nelabai stabdė, ten pusiau juokais sakėme, nes automobilio niekada nesinori sudaužyti. Rezervo dar turėjome, niekur nerizikavome, važiavome ramiai ir stengėmės saugiai greitėti, ką sėkmingai ir darėme. Pilno Estijos čempionato šiemet nevažiuosiu (tai pat praleidau ir pirmą etapą), todėl stengtis dėl čempionato įskaitos nelabai verta.
Esi dalyvavęs daugelyje Estijos ralių. Kuo ypatingas ar išsiskiriantis Rapla ralis?
Visi greičio ruožai buvo lygūs, kažkuo panašūs į Viekšnius. Paprastai Estijoje būna daug tramplinų, ko šiame ralyje pasigedome.
Šįmet dalinaisi vaizdais iš lenktynių dviračiais. Ką dviratininko įgūdžiai įneša į ralisto arsenalą ir atvirkščiai?
Dviračiu nemažai lenktyniauju taip pat žvyrkeliais ar miškais, tai ralio patirtis tikrai padeda drąsiai važiuoti posūkiuose ar miškuose nuo stačių šlaitų. Iš dviračių į ralį atsinešu tikrai stiprų fizinį pasirengimą ir kovingą nusiteikimą. Iš kitos pusės, pakankamai skiriasi disciplinos. Dviračiu dažnai turi psichologiškai stengtis iš savęs išspausti viską ką gali fiziškai, kai tuo tarpu ralyje reikia kaip tik psichologinės ramybės ir tikslumo.
Kokie šių metų planai?
Maždaug tokie patys kaip pernai – visas Lietuvos čempionatas, keli papildomi raliai Estijoje ir Latvijoje bei galbūt pora Europos ralio čempionato etapų. Dėl WRC dar nežinau, bet turbūt šiemet ten nelėksime dėl laiko stokos.
Nuotraukos – Krists Andersons, Urmo Sibul, Pille Russi
