ToivakkaRalli ’26

Būrelis lietuvių patraukė į šiaurę, paskutinį kartą pasimėgauti žiema.

Kiekvienas įrašas reikalauja ne vienos valandos darbo prie jo, tad jeigu Jums Ralio savaitėje pateiktas unikalus turinys yra Jums naudingas ar prasmingas, palaikykite šio projekto gyvavimą 🙂

Regioninį Toivakka ralį praėjusiais metais atrado Martynas Samsonas su Ervinu Snitku. Nors tuomet jiems finišuoti nepavyko, lietuviai pamatė, kad tai puikaus formato, nuostabių greičio ruožų varžybos, kuriose konkurencijos užteks kiekvienam. Nors Martynas šiemet pats kaip dalyvis nedalyvavo, jis suorganizavo trijų lietuvių ekipažų išvyką pasidžiaugti įspūdingais suomiškais greičio ruožais, padengtais ledu. Penki unikalūs greičio ruožai, 50 sportinių kilometrų, beveik 200 dalyvių, itin kompaktiškas formatas – kai lyderiams jau finišavus, paskutinieji dalyviai dar net nestartavę. Jokios įtampos ar griežtų taisyklių – tiesiog smagus pasivažinėjimas ir nuostabi atmosfera. Į Suomiją išvyko Deividas Gezevičius su Tomu Nenartavičiumi, vairavę čempionišką Ford Fiesta N5 automobilį. Lietuviai čia ir nugalėjo, būdami visa minute greitesni už artimiausią persekiotoją. Tuo tarpu Nedui Radišauskui tai buvo debiutas su iš Martyno Samsono įsigytu BMW M3 E36 N5, o jo šturmanui Justui Vičiūnui – sugrįžimas į šturmano kėdę. Kauniečiai cirkų nepridarė ir viską tvarkingai suvažiavo – toks ir buvo planas. Trečiasis ekipažas su kiekvienu kilometru greitėjo ir turbūt būtų buvęs netoli dešimtuko bendroje įskaitoje, tačiau Kajaus ir Majos Samsonų BMW E46 sustojo ketvirtame greičio ruože dėl pusašio gedimo. Apie visa tai papasakojo ir jie patys.

Deividas Gezevičius / Tomas Nenartavičius – Ford Fiesta N5

Kalbant apie patirtį Suomijoje, visiems rekomenduoju tai išbandyti. Visų pirma, norėčiau padėkoti Martynui už pakvietimą čia būti, rūpestį, logistikos, bilietų, planavimo, keltų, nakvynių, garažų, testų sudėliojimą. Tad visos padėkos Martynui už šį indėlį – beliko tik pasimėgauti ir pasigrožėti gamta, reljefu, posūkiais. Vien važiuojant į testinį greičio ruožą, kuris priminė Automoto parką, turėjome keletą atkarpų, kurios priminė tai, ką turėjome ralyje. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkome tokią testų vietą, nes susipažinome su danga – po Lietuvos ji visiškai kitokia. Lietuvoje buvo pakankamai slidu, o čia turėjome gerą sukibimą net ir esant nemažai sniego ant kelio. Pridėjo ir tai, kad Ford Fiesta N5 automobilį jaučiu labai gerai. Važiuoji skersas, atrodo, viską kabinsi, bet nieko nekabini, net važiuodamas palei pat kraštus. Gal dar tas komfortas, užtikrintumas, automobilio kaina, kuri visgi yra kita nei Škodos, ir klaidos kaina būtų kita – gal dėl to viską greičiau pagavau. Taip pat buvo atvykęs Toyota Gazoo Racing komandos inžinierius, su kuriuo kartu pravažiavome ir jis davė daug gerų patarimų: kaip su amortizatoriais pasaugoti padangas, kaip su padangų slėgiu pažaisti, kaip nesivežti daug sniego, nes kiekvienas prilipęs gramas yra viršsvoris. Labai daug iš šio vizito pasiėmėme ir netgi turėjome galimybę apsilankyti TGR komandos būstinėje, kuria dėl laiko stokos nepavyko pasinaudoti. Buvo labai produktyvu ir įdomu, be jokios įtampos ar streso. Visi greičio ruožų susirašymai labai greiti ir kompaktiški, visas ralio vykdymas labai paprastas, nebuvo net laiko kortelių.

---

Labai gera emocija, siūlau visiems, ypač greitesniems mini ralio ar sprinto dalyviams, sudalyvauti čia, nes čia jiems yra didelė konkurencija su panašaus lygio automobiliais. Pasižiūrėti, kaip sekasi važiuoti tik iš stenogramos, nes Lietuvoje vis tiek kažką žinai, žinai, kur pavojinga, o čia turi daug atspėti, daug analizuoti, ieškoti, pasikliauti savo akimis ir patirtimi. Sakau, nuo stenogramos, nuo pačio važiavimo, nuo dangos, nuo reljefo, nuo pačios Suomijos, nuo ralio čia pamatymo – viskas be galo smagu ir įdomu. Grįžęs iš Suomijos supratau, kad norėčiau daugiau važiuoti ne Lietuvoje ir tokiose varžybose kaip šios, kai matai ralį visai kitokį. Kur visi nesijaudina, visi draugai, su visais gali pasišnekėti. Ir šiaip dalyvių komentarai, ypač tų, kurie važiavo su R5 automobiliais, buvo tokie, kad jie liko nustebę, kad mūsų N5 taip greitai važiuoja, nes jie važiavo su 34 mm skyle tose R5. O mane labiausiai nustebino tie, kurie važiavo su Opel Astra automobiliais – jie posūkius atlaiko tikrai labai gerai. Mes nerizikavome ir važiavome savo ritmu, kad finišavę ralį ir grįžę namo galėtume pasakyti, kad buvo smagu. Įsivažiavus ir susidirbus su Tomu, nes turėjome šiokią tokią pertrauką, kokiame ketvirtame ar penktame greičio ruože jau važiavome arti 80 % savo įprasto tempo, vis dar be rizikos, bet labai smagiai.

---

Dabar norėčiau pagalvoti apie kitus etapus – domintų Šiaurės Airija, kur ralis irgi yra kaip religija, o prie starto linijos stoja apie 30 R5/Rally2 automobilių. Gal ir su Škoda būtų smagu, bet dar smagiau būtų į tokią šalį atvažiuoti su N5, nes turi ir kitokio dėmesio, ir noras aplenkti tuos R5/Rally2 automobilius yra smagus. Nežinau, kaip viskas susiklostys šiame sezone, bet tikiousi paraliuosim ir pasimėgausime raliu ne tik Lietuvoje.

---

Nedas Radišauskas / Justas Vičiūnas – BMW M3 E36 N5

---

Su automobiliu pavyko tik apsiprasti, nes tai kito kalibro technika. Naujas automobilis gerokai tikslesnis, stabilesnis greituose ruožuose, suteikia daugiau pasitikėjimo važiuojant „ant ribos“. Su sena M’ke viskas buvo labiau pažįstama ir atidirbta, bet dabar aiškiai matosi, kur yra žingsnis į priekį – ypač važiuoklės ir bendro balanso prasme.

---

Natūralu, kad po pertraukos reikėjo šiek tiek laiko įsivažiuoti, bet progresas buvo labai greitas. Su kiekvienu greičio ruožu jautėsi daugiau ritmo ir užtikrintumo. Svarbiausia – grįžo ne tik noras „važiuoti“, bet ir kovoti, o tai atsispindėjo nuotaikoje ir komentaruose man, kad paspausčiau.

---

Suomija – visiškai kitas lygis. Greiti, techniški keliai, dideli greičiai ir labai maža paklaida klaidoms. Tai šalis, kur arba pasitiki automobiliu ir stenograma šimtu procentų, arba neturi ką veikti. Varžybos paliko labai gerą įspūdį – sudėtinga, bet be galo gera patirtis, kuri duoda daug naudos ateičiai.

---

Kajus Samsonas / Maja Samsonaitė – BMW E46

Toivakka nuo Arctic Lapland Rally skiriasi tuo, kad ralis yra gerokai trumpesnis nei, nes ten greičio ruožai daug ilgesni ir tenka važiuoti tamsoje. Procentiškai ilgesnį laiką turbūt važiuoji tamsoje, o ne dienos šviesoje. Arctic’e ralis ilgesnis, daugiau ruožų, vargina pasiruošimas, nes savaitę važinėji tais greičio ruožais – ilgi ruožai, ilgi pervažiavimai. Čia viskas vyko dieną, pakankamai greitai, beveik kaip testuose. 5 greičio ruožai, 50 kilometrų ir laisvas. Nei laukimo Parc Ferme, nieko – ramiai važiuoji namo. Gal man pačiam šiek tiek drąsos trūko šiuose greičio ruožuose lėkti. Nebuvo aišku, kaip čia bus su tomis Hankook padangomis, koks bus bendras jausmas, nes paskutinį kartą važiavau Zarasuose.

Nelabai galvojome, kaip čia lenktyniauti su vietiniais, tiesiog žiūrėjome savo tempą ir gal ketvirtame greičio ruože jau pradėjome važiuoti smagiai ir kompetentingai. Mažai klaidų, jau pakankamai greitai pavyko važiuoti, tik pasitaikė gedimas ir teko sustoti.

Tokie išvažiavimai tiek ekipažui, tiek vairuotojui ir šturmanui duoda labai daug, nes tie greičio ruožai visiškai kitokie nei Lietuvoje. Ir siauri, ir greiti, ir labai daug aklų posūkių per kalniukus, tramplynus, kur turi pasitikėti ne tik stenograma, bet ir įvertinti reljefą bei tiksliai nutaikyti automobilį važiavimui per tą kalniuką. Patirties prasme tai ekipažui duoda itin daug.

Kiekvienas įrašas reikalauja ne vienos valandos darbo prie jo, tad jeigu Jums Ralio savaitėje pateiktas unikalus turinys yra Jums naudingas ar prasmingas, palaikykite šio projekto gyvavimą 🙂