Rallijsprints “Latvija” ’25

Mūsų regiono ralio sezonas buvo pabaigtas Rygoje įsikūrusioje Bikerniekų trasoje, kur vyko paskutinis Latvijos ralio sprinto bei mini ralio čempionatų etapas. Čia apsilankė ir keturi lietuviai 🙂

Kiekvienas įrašas reikalauja ne vienos valandos darbo prie jo, tad jeigu Jums Ralio savaitėje pateiktas unikalus turinys yra Jums naudingas ar prasmingas, palaikykite šio projekto gyvavimą 🙂

Gan ilgą laiką buvo įprasta, jog mūsų regiono ralio sezonas pasibaigdavo vėjuotoje Saaremoje, tačiau pastaruoju metu šią estafetę perėmė latviai organizuodami savo sprinto bei mini ralio ralio etapą Bikerniekuose. Pasivažinėti ant rudeniško asfalto susirenka nemenkas kiekis dalyvių, o ir lietuviai vis dažniau lanko šias varžybas. Tai bene vienintelė proga ralistams kažkur arčiau pašlifuoti savo įgūdžius ant asfalto. Bikernieku trasa tam puikiai tinka – nemažai įvairių konfigūracijų kelių miškuose aplink Linežers ežerą, kurie turi gan stipriai išreikštą reljefą, be to pilna vietos servisui bei kitai infrastruktūrai. Negana to, ralio sprinto dalyviaims už keliasdešimt kilometrų į rytus buvo rastas 18 kilometrų žvyrkelis, kurį naktį pliaupiant lietui reikėjo įveikti du kartus. Sudėjus žvyrinę bei asfaltinę ralio dalis, varžybų ilgis siekė beveik LARČ skaičius – 90 sportinių kilometrų. Žinoma žvyrinės pakabos, šlapias asfaltas, pušų spygliai bei ilgi posūkiai per kalniukus vertė automobilius ir jų vairuotojus labiau užsiimti driftu nei raliu, bet žiūrovai dėl to tikrai nepyko 🙂

Į lietingą Rygą susiruošė keturi ekipažai iš Lietuvos – visi jie pasiekė finišą, tačiau visi su savais nuotykiais bei nutikimais, apie kuriuos jie patys ir papasakojo 🙂

Deividas Gezevičius / Tomas Nenartavičius – Hyundai i20 VRT

Viskas kas galėjo nutikti – nutiko tą savaitgalį. Mano tikslas buvo pabandyti elementarius skirtumus kaip ir kuo Hyundai i20 VRT skiriasi nuo mano automobilio bei ką galima būtų patobulinti viename ar kitame automobilyje.

Aš su Hyundai nebuvau nė metro nuvažiavęs ir vienintelis šansas buvo kokie 500 metrų ant permirkusio žvyro. Per tą pasibandymą automobilis laikėsi ant kelio kaip įkaltas, tad buvo sunku suprasti kaip greitai su juo bus galima važiuoti kai automobilis turi tokį sukibimą. Bet deja prieš pat startą mus užklupo įvairūs techniniai niuansai bei visiškai išvedė iš vėžių. Sugedo pasikalbėjimo įranga, starte užgesome, o negana to per visą tą stresą neįjungiau ventiliatoriaus, tad prie to, kad negirdėjau Tomo dar ir per priekinį langą nieko nematėme, o viskas vyko naktį. Tą situaciją išties sunku net nupasakoti, nes buvo labai blogai. Tik šiek tiek vėliau netyčia pamačiau, kad ventiliatorius neįjungtas. Jį įjungus situacija pagerėjo ir finišavome tą greičio ruožą. Likus pravažiuoti GR dar kartą reikėjo sugalvoti, kaip bent kažkiek susitvarkyti situacija, kad nepraloštume dar daugiau laiko ir išliktumėme kovoje antrą ralio dieną. Su Tomu sugalvojome stenogramos taktiką – ką ir kada jis man rodo rankų ženklais. Antro GR startas taip pat nenusisekė nes dėl problemų su sankaba padariau falstartą. Iš pradžių dėl viso streso net nesupratome, kodėl tas falstartas nutiko ir tik kitą dieną problemai pasikartojant supratome kame bėda – net išmynus sankabą automobilis vistiek judėdavo į priekį. Apibendrinant pirmą dieną – Tomas sakė, kad tiek streso labai seniai neturėjo 🙂 Tad ir pasakyti apie automobilį ant žvyro nelabai turiu ką, nes tiesiog dėl susiklosčiusios krūvos aplinkybių mums nepavyko normaliai pavažiuoti.

Antros ralio dienos pradžia Bikerniekų trasose irgi nebuvo iš lengvųjų – dėl anksčiau minėtos problemos su sankaba negalėjome normaliai startuoti, kilo problemų GR metu, bet turint veikiančią pasikalbėjimo įrangą jau rodėme jau kur kas geresnius laikus ir kilome pozicijomis aukštyn. Likus dviem greičio ruožams pavyko viską sustyguoti taip kaip turi būti – automobilis jau veikė be priekaištų ir mes galėjome važiuoti pilnu pajėgumu ir su žvyrinėmis padangomis sugebėjome laimėti prieš latvį, kuris važiavo asfaltinėmis. Paskutinį, beveik 22 kilometrų GR aš jau taip lėkiau, kad per antrame rate tas latvis nuo manęs jau atsilikinėjo 10 sekundžių, o K.Blūms – 30, tai buvo net šansų pakilti į antrą vietą bendroje įskaitoje nepaisant visų niuansų įvykusių anksčiau. Tačiau netikėtai sprogo padanga – galbūt per mažą slėgį laikiau, galbūt perkaito. Po finišo, trečioje vietoje likęs M.Kikusts labai dėkojo, kad jo neaplenkėme ir smagiai pasijuokėme, kad jam tos trečios vietos reikėjo žymiai labiau nei mums.

Daug ką nustebinome savo greičiu, nors rezultatai to neatspindi. Emocija po finišo bei atgalinis ryšys iš žiūrovų bei kitų dalyvių buvo labai geri ir nuteikė labai pozityviai. Galutinai susireguliavus automobilį jis ant asfalto važiavo bei laikėsi labai gerai ir tas man labai patiko. Jeigu būtumėm važiavę su asfaltinėmis padangomis, turbūt nebūtume turėję lygių. Varžybose dalyvavo ir vienas Latvijos seimo narys, kuris kadaise mokėsi kartu su M.Samsonu bei M.Varža, tai iš jo gavome nemažai patarimų iš kurių vienas buvo apie padangas ir jų taupymą, nes Bikerniekų asfaltas yra labai abrazyvus ir labai ėda jas. Nemažai dalyvių pastoviai keisdavo padangas, o mes važiavome su tomis pačiomis žvyrinėmis, kurios galų gale ir neatlaikė.

Karolis Kairys / Kęstutis Baranauskas – Ford Fiesta Rally3

Sezono pabaiga su adrenalino pliūpsniu – „Rallysprint Latvija 2025“

Po nelengvo sezono, kupino techninių gedimų ir netikėtų iššūkių, nusprendžiau tašką padėti Latvijoje vykstančiame „Rallysprint Latvija 2025“ renginyje. Iš pradžių į šį sprendimą žiūrėjau gana skeptiškai – didžioji dalis varžybų vyksta ant asfalto, Bikernieku trasoje prie Rygos, o aš, tiesą sakant, nesu didelis asfalto gerbėjas. Visgi sugundė du pirmieji naktiniai greičio ruožai, po 18 km kiekvienas, vykstantys ant žvyro.

Naktinis startas: lietus, žvyras ir naujas šturmanas

Naktis, lietus ir slidi kelio danga – tokių sąlygų seniai neturėjau. Prieš pirmą greičio ruožą jutau lengvą įtampą – be viso to, turėjau ir naują šturmaną Kęstutį, su kuriuo dar nebuvome startavę. Tačiau Kęstutis savo darbą atliko nepriekaištingai – jautėsi profesionalumas ir ramybė, o tai padėjo greitai „susikalibruoti“.

Vos pradėjus važiuoti, iškart pasijuto mūsų Rally3 automobilio privalumai – ant slidžios dangos automobilis valdėsi puikiai, vairavimas buvo tikras malonumas.

Įdomi naujovė, kurios Lietuvoje dar neturime – virtualios stabdymo zonos. Šalikelėje stovėjo displėjus, rodantis mūsų greitį; toje vietoje reikėjo sulėtinti iki 50 km/h ir tik užsidegus žaliam „OK“ ženklui buvo galima važiuoti toliau. Nauja patirtis, suteikusi papildomą prieskonį.

Pirmajame greičio ruože prieš mus startavęs ekipažas Nr. 15 patyrė avariją. Nematydami ekipažo su OK/SOS ženklu – sustojome, patikrinti situaciją. Laimei, abu sveiki, pagalbos nereikėjo, tad tęsėme važiavimą. Tik po kiek laiko supratau, kad pamiršau įjungti „stage mode“, todėl automobilis elgėsi keistai – dar viena pamoka į ateitį.

Organizacinės staigmenos

Naktiniai greičio ruožai praėjo sklandžiai, o mes buvome patenkinti tempu ir rezultatais. Maloniai nustebino organizatoriai – po greičio ruožo sekė trumpas pervažiavimas iki laiko kontrolės, kur atidavus laiko kortelę, mums tiesiog palinkėjo gražaus vakaro. Jokios kelio knygos iki serviso – galėjai važiuoti kaip nori, tiesiog į „Waze“ susivedus Serviso zonos adresą.

Sekmadienis – adrenalino kupinas asfaltas

Sekmadienis Bikernieku trasoje buvo pilnas įspūdžių. Ant asfalto turėjau puikią progą saugiai pasibandyti automobilio nustatymus ir patobulinti vairavimo įgūdžius. Nors asfaltas nėra mano mėgstamiausia danga, ši patirtis buvo naudinga.

Smagiausias greičio ruožas – SSS7, net 21,5 km ilgio, kur trasoje teko sukti tris ratus. Vienu metu važiavo po 4–5 automobilius – tikras adrenalino pliūpsnis!

Pirmame rate matėme Deividą stovintį šalikelėje – jam sprogo padanga. Žvyrinės padangos ant asfalto ilgai nelaiko – jos perkaista ir dyla akimirksniu. Visgi po keitimo jie mus greitai pavijo, ir dalį trasos važiavome kartu. Pasak žiūrovų, mūsų „sinchroninis važiavimas“ buvo vienas įspūdingiausių dienos momentų.

Sezono finišas su šypsena

„Rallysprint Latvija 2025“ tapo puikiu sezono užbaigimu – renginys, aišku, turi savo specifiką, bet atmosfera, organizacija ir trasa paliko tik gerus įspūdžius.

Tikrai dalyvausiu ir kitais metais.

Gytis Stalerūnas / Edvinas Šakalys – BMW 128

„Rallysprint Latvija“ dalyvauju jau treti metai iš eilės. Puiki ir manau per mažai išreklamuota vieta sezono uždarymui. Šiemet dar gavome naujovę, kad pirmoji diena buvo žvyrinė. Vienas, 17.5km greičio ruožas, važiuojamas du kartus ir naktį! Kaip ir kasmet, pirmąją dieną pylė lietus, tad buvo daug klausimų galvoje, kokį sukibimą turėsime, bet jau pirmas greičio ruožas parodė, kad galima važiuoti ženkliai drąsiau nei atrodė. Pirmą kart turėjome galimybę išbandyti virtualius ,,šikanus”, kurie visiškai nepatiko 😀

Parleki 500m tiesiąja (mūsų atveju iki 160-170km/h įsibėgėji), nurodytoje zonoje turi nusimesti greitį iki 50km/h, sulaukti kol tolumoje šviesoforas užfiksuoja tokį greitį ir užsidega „OK” žalios spalvos ženklas ir leki pilnais toliau. Viskas būtų dar kaip ir ok, bet atrodo stabdai amžinybę, ant to šviesoforo matau, kad fiksuoja mano greitį 60, 51, 47, 41 ir vistiek dar neužsidega tas žalias OK, tai tos sekundės atrodo eina amžinybę 😀

Pagal split laikus matau, kad ten ir pralošėme savo klasės lyderiui didumą laiko, tad įprastas šikanas būtų nepalikęs klausimų šioje vietoje. Apart to, po pirmos dienos žvyrinių 35km laikėmės klasėje antri, už savęs palikdami Rally4 bei kitus BMW automobilius. Antrą dieną dangus nuo pat ankstyvo ryto buvo giedras, o aš labai mėgstu džiūstantį/sausą asfaltą, tad nusiteikimas buvo atsigriebti prarastas sekundes. Tik šįkart priešingai nei praėjusiais metais, ant savo naujos pakabos neturėjau galimybės užsidėti asfaltinių ratlankių su padangomis, tad varėm su žvyriniais Pirelli. Nusiteikiau, kad gali būti slidžiau, bet jau pirmas asfaltinis greičio ruožas parodė, kad prieš dalyvius su asfaltinėm padangom nėra šansų pakonkuruoti. Taip vieną po kito greičio ruožus barstėm sekundes, o vėliau jau ir labiau drifto stiliumi besilinksminome, taip užbaigdami šįkart 4-toje vietoje klasėje iš 9ių, bei 12-toje vietoje iš 30 finišavusių bendroje įskaitoje. Pirmais metais čia buvome treti, pernai antri, šiemet mediniai, tad kiti metai bus mūsų! 😀

Tautvydas Narušis / Greta Šaduikytė – Subaru Impreza 555

Rallysprint „Latvija 2025“ mums buvo tikras rudeniškas nuotykis ir kartu – šių metų ralio sezono uždarymas. Oras nelepino: iki sekmadienio beveik be pertraukos lydėjo lietus, tačiau dėl to pernelyg neliūdėjome – juk geru oru jau spėjome pasimėgauti Saaremos ralyje, o ten taip pasitaiko itin retai.

Ralį pradėjome nuo du kartus važiuojamo žvyrinio naktinio greičio ruožo, kuris pareikalavo daug tikslumo, gero ritmo ir pasitikėjimo. Jau per susirašymą šis ruožas pasirodė išskirtinis – didžioji jo dalis driekėsi tarp gilių griovių, todėl atrodė, lyg važiuotume siaura pakyla, kur net menkiausia klaida galėtų kainuoti brangiai. O pirmo važiavimo metu atrodė, kad yra slidžiau nei bet kada anksčiau. Jautėmės tarsi ant ledo!

Šių varžybų metu mūsų ekipažui teko ir naujovė – virtualūs šikanai. Sistema teoriškai buvo aiški, tačiau realiame važiavime praradome nemažai laiko. Matomumas buvo prastas, „OK“ šviesą pamatydavome su uždelsimu, todėl teko ilgiau važiuoti sumažintu greičiu. Ar manom, kad tai geras sprendimas? Po šios patirties – veikiausiai ne.

Sekmadienį laukė visiškai kitokia diena – tik asfaltiniai greičio ruožai Biķernieku trasoje. Man, kaip šturmanei, tai buvo visai nauja patirtis, tačiau ne mažiau įdomi nei žvyras. Važiavimas tarp trasos atitvarų suteikė daugiau tikslumo ir įtampos – viskas vyko arčiau, greičiau ir klaidoms mažiau vietos. Ir, žinoma, žiūrovams tai patogesnis stebėjimas, tad buvo smagu matyti gausesnį palaikymą. Nors, tiesą sakant, miško keliukai su medžiais šonuose atrodo jaukiau nei plieninės pertvaros.

Organizacine prasme ralis paliko labai gerą įspūdį – viskas vyko laiku, tvarkingai. Kelio knyga buvo aiški, su teisingais papildomais komentarais, kaip ankstesni atsižymėjimai ir neperkrauta su besikartojančių ruožų informacija. Palyginus su aukšto lygio Lietuvos raliais, čia buvo mažai taisyklių laikymosi, už kurias Lietuvoje jau tą pačią sekundę būtum gavęs baudas ar diskvalifikaciją. Tas buvo neįprasta, tačiau sukūrė ir ramesnio ralio aplinką.

Atmosfera tarp dalyvių buvo šilta ir draugiška, servise jautėsi sezono pabaigos nuotaika – visi atsipalaidavę, tačiau vis dar norintys parodyti maksimumą.

Tiesa, dėl apjungtų čempionatų matėme ir minusų – ilgas pertraukas bei laukimo/serviso laikus tarp startų. Tai išmušdavo iš ritmo ir prireikdavo laiko įsivažiavimui.

Žinoma, neapsiėjome ir be savo nuotykių – vieną kartą priekiu pagavome „nekirsti“ žymėjimą, o kitą vos spėjome ištaisyti slystelėjimą. Bet viskas baigėsi sėkmingai – su šypsenomis ir gera doze adrenalino. Po finišo liko tik geros emocijos, dėkingumas už sezoną ir noras kuo greičiau vėl sugrįžti į ralio ritmą. Latvija įrodė, kad moka surengti tikrą sportinį išbandymą – sudėtingą, bet tuo pačiu įdomų ir įsimintiną.

Kiekvienas įrašas reikalauja ne vienos valandos darbo prie jo, tad jeigu Jums Ralio savaitėje pateiktas unikalus turinys yra Jums naudingas ar prasmingas, palaikykite šio projekto gyvavimą 🙂