Interviu su Martynu Samsonus apie viešnagę žiemoje paskendusioje Suomijoje 🙂
Martynas Samsonas su komanda bei dar vienu lietuvišku ekipažu išvažiavo į šiaurę, pasivėžinti legendiniais Jyvaskylos regiono keliais. Deja puikiai prasidėjusi kelionė pasibaigė jau antrame greičio ruože, kai sustreikavo automobilio elektros sistema. Visgi patirties parsivežta sočiai, o apie visa tai papasakojo pats Martynas.
Kiekvienas įrašas reikalauja ne vienos valandos darbo prie jo, tad jeigu Jums Ralio savaitėje pateiktas unikalus turinys yra Jums naudingas ar prasmingas, palaikykite šio projekto gyvavimą 🙂
Beveik savaitė beveik pačioje Suomijos ralio širdyje – kokia ji buvo?
Ilga savaitė, daug kilometrų. Aplankėme ir DogBox Oy ir Printsport Oy. Pasižiūrėjome gražių garažų ir gražių Toyota Yaris. Įsikūrėme namuke prie ežero, o penktadienį ryte lėkėme į administracinę. Ralis labai paprastas.
Penki nesikartojantys ruožai, viso apie 50km. Streso nulis, susirašymo grafikų nulis, kontrolės nulis. Net laiko kortų nėra. Kaip jie sako – „gentleman rules”. Ir iš tikro viskas paprasta ir gera. Pavyzdžiui susirašymo metu ne tai, kad kamščių nebuvo, bet prisivijus kitą susirašymo automobilį, jis labai greitai įsijungia posūkį ir praleidžia.
Pas suomius ta vairavimo kultūra visur yra labai aukštame lygyje. Gatvėje tas pats – jei mato, kad lenki tai sumažina greitį ir praleidžia. Arba mato, kad važiuoji ilgu sąstatu ir reikia persirikiuoti, tai nespaudžia, netrukdo, o priešingai – palieka vietos. Taip ir ruožuose, tikrai kultūringai. Nors žinome kas yra Suomija, bet kaskart maloniai nustebina.
Tai administracinę praėjome greitai, gavome žemėlapius (jie anksčiau net neskelbiami) ir nuvažiavome rašytis. Nuo 10 ryto iki sutemų spėjome ramiai viską pravažiuoti 3 kartus.
Pačios varžybos formaliai prasidėjo šeštadienį 11 ryto. Mes jau pilnai pasiruošę, su sportiniais rūbais ir sportinėmis padangomis tiesiai važiavome į techninį patikrinimą, o apie 11h ir 12h oficialus startas per arką. Tada tiesiai 3km iki pirmos GR starto.
Varžybos vyko beveik tais pačiais keliais kaip ir WRC Suomija – kas tai per keliai ir kodėl jie šitaip apipinti legendomis?
Na kaip ir viskas pasaulyje, niekas nevyksta be priežasties. Legendos irgi ne veltui. Iš tikrųjų buvo žiauriai nejauku. Ne tai, kad labai baisu, bet nejauku.
Labai dideli reljefo skirtumai ir sunku įvertinti ar čia skrisi ar ne. O jei skrisi tai kur skrisi ir t.t… Greičiai irgi vietomis dideli, vietomis susukta persukta.
Vienoje vietoje GR2 abu su Ervinu jaučiu išsižiojome, kai „Crest and L8“ (Tai reiškia praktiškai posūkis be veiksmo per kalniuką) mus šveitė į orą kokioms 3 sekundėms maždaug 150 km/h greičiu… Galvoju OKKK, kur leidžiamės :))))
Tai tikrai tos legendos ne veltui ir daugeliui WRC dalyvių mėgstamiausias ralis yra Suomijos. Ir beje su Arktiku šitas regionas nesilygina. Čia kitaip, faktas.
Kaip su tramplynais ir reljefu susitvarkė N5 pakaba?
Na kadangi dabar jau sąžiningai jaučiu, kad „Kokybę jau susitvarkėme :))“ Tai tų didžiųjų tramplynų iš tikro labai laukiau. Aišku, kaip sakiau, nejaukumas visada yra, nes niekada nežinai visko iki galo. Na gal kai kurie specialistai tik žino, kurie niekada nevažiavę sporte, ypač miške nei ant 150 km/h, nei ant 200 km/h.
Šiaip ir laukiau, ir įdomu buvo kaip ta mūsų mašina skraidys. Po susirašymo ir po Alūksnės nustatymų paveržėme tik „High Speed“ keletą klikų ir viskas.
Pirmo ruožo pradžioje buvo sekcija su keletu greitų šuolių. Šiek tiek prisispaudžiau ir labai smagiai leidomės. Jei būtų ruožas antrą kartą, tai manau galima būtų ir nestabdyti. Šiaip labai patiko, o pirmo ruožo laikas irgi nebuvo labai blogas, nors manau ir mes, ir kiti 2WD važiavo kokius 90% realaus greičio. Tiesa, buvo labai slidu, daug slidžiau nei Alūksnėje.
Ar geriau bent vieną kartą nuvažiuoti į tokio pobūdžio ralį nei pravažiuoti 2-3 varžybas namuose, žinomais keliais?
Na gal neskirčiau 2-3 namų varžybas ir 1 tokias. Iš esmės šitų varžybų didžiausi kaštai tai keltas ir nakvynės. Na padangos. Bet ir su naudotomis padangomis čia būtų buvę visai ok.
Bet grįžtant prie klausimo, čia reikia žiūrėti kokie pas žmones planai, tikslai, biudžetai.
Jei biudžetas ribotas, ir tikslas tik 6 lietuviški etapai tai kaip ir aišku. Bet jei įmanoma sukrapštyti šiek tiek papildomai, tai tokie išvažiavimai yra labai didelė nauda.
Dar pašnekėjome, kad būtų faina Suomijoje padaryti lietuvišką etapą 🙂 Aišku taip turbūt niekada neįvyks, bet čia labiau mintis buvo dėl nežinomų greičio ruožų specifikos, sudėtingumo ir koks būtų visa to rezultatas.
Kokie yra suomiai ir jų ralio kultūra?
Na kaip jau rašiau, suomiška ir gatvės, ir ralio kultūra yra visiškas pavyzdys. Čia jums ne Lietuva ir ne Portugalija 🙂
Čia niekas neskuba nei gatvėje, nei susirašymuose. Bet per ralį jų pagaut neina 🙂 O ten kur visi galvas pametę, lekia, nekultūringi – dažnai sporte taip jau nesiseka 🙂
Tas pats liečia ir visus vairuotojus kaip žmones. Na ta prasme ten gali ir su J.M. Latvala, Hariu Rovanpera ir su Marcus Gronholmu ramiai pašnekėti apie paprastus dalykus, apie meilę sportui ir t.t. Lietuvoje ne su visomis žvaigždėmis tai pavyksta.
Dabar laukia Otepaa ir 100 Acre Wood? Kas toliau?
Jo. Fivemiletown ralis Airijoje atšauktas dėl audrų nusiaubtų miškų. Tai mums pagal mūsų prioritetus reikia važiuoti antrą estišką etapą Otepaa vasario 22d.
Tada skrendame į Charlotte, dirbame ir važiuojame į St. Louis.
Toliau nežinau. Su vienu senu N5 klasioku svajojame apie Vieira do Minho ralį Portugalijoje, nes datos leidžia, o ralis irgi gražus.
Manau žiūrėsime kaip mums sekasi su naujuoju Subaru, tada ieškosime kur testuoti, kur važiuoti. Norime susukti daug kilometrų iki Visagino ralio.
Kelsime greičio kokybę.
Kiekvienas įrašas reikalauja ne vienos valandos darbo prie jo, tad jeigu Jums Ralio savaitėje pateiktas unikalus turinys yra Jums naudingas ar prasmingas, palaikykite šio projekto gyvavimą 🙂
