D.Gezevičius / E.Kvederis – Rally San Marino ’26

Deividas Gezevičius su Evaldu Kvederiu, ruošdamiesi trečiajam LARČ etapui, dalyvavo pietuose vykusiame San Marino ralyje ant žvyro. Deividas plačiai papasakojo apie šių varžybų ir rezultato niuansus 🙂

Kiekvienas įrašas reikalauja ne vienos valandos darbo prie jo, tad jeigu Jums Ralio savaitėje pateiktas unikalus turinys yra Jums naudingas ar prasmingas, palaikykite šio projekto gyvavimą 🙂

Daug esame girdėję apie itališką ar San Marino (ne)tvarką – kaip jums praėjo ralio savaitė?

Kalbant apie administracinę komisiją, ten viskas vyko pakankamai sklandžiai. Teisėjas padeda, atspausdina, jei ko neturi, vietoje susipildai, kalba angliškai ir padeda suprasti, ko dar nepadarei ar padarei.

Žiūrint apskritai, tikriausiai reikia pagirti Lietuvą ir mūsų lygį – kaip komunikuojame ir pan. Kalbant apie varžybas, pradėjo ryškėti įvairūs niuansai. Pavyzdžiui, po tam tikro GR skaičiaus įvažiuoji į uždarą parką, tau užrašo išvažiavimo laiką, ateini pasiimti automobilio, sustoji prie laikrodžio, kad išvažiuotum, o atėjęs dalyvis sako, kad teisėjai davė dar 10 minučių išvažiavimui. Iš kur mums žinoti, kad taip ir yra? Niekur, nei Sportity, nei kitur apie laiko pakeitimą neparašyta. Sužinai informaciją iš kitų dalyvių. Kitas pagrindinis niuansas buvo su mono degalais, kas kėlė daug streso ir nerimo. Atvykus į varžybas, kai jau turėjo būti užpylėjai, jų nebuvo, supratome, kad jie bus tik kitą dieną nuo 8 val., o mums prieš 8 jau reikia važiuoti į testinį greičio ruožą su užpildytu baku. Prieš varžybas pasirašėme formą, kiek degalų reikės, kad jie pilstys už nustatytą kainą, kuri yra netgi mažesnė nei Lietuvoje. Šiaip ne taip išsiprašėme, kad jie atvyktų anksčiau, bet supratome, kad vis tiek gali būti negerai, tad ieškojome pas vietinius, kur gauti degalų, ir gavome iš serbų 10 litrų. Kitą dieną išvis pasakė, kad reikia turėti savo degalų, nes ta fūra su degalais išvažiuoja į nuotolinį užpylimą. Ir tą sužinojome iš serbų vakare, apie tai niekur neparašyta. Tad buvo daug niuansų su degalais. Atrodo, mums užpila 10 litrų, o kompiuteris rodo, kad 8. Lietuvoje su uždarom kaukėm, akiniais ir pirštinėm užpylinėjame kurą, o ten visi atsipūtę – gali nelipti iš automobilio ir vos ne palikti palikti užkurtą kol jie pila. Jie atidaro duris ir paprastai užpila, neapsikrauna saugumu.

Ko galbūt trūksta pas mus – paprasto žmogiško palaikymo, nes ten teisėjai ar dalyviai pasiteirauja, ar nevėluoji išvažiuoti, koks tavo išvažiavimo laikas ir pan. Tas rūpestis malonus. Dėl visų niuansų buvo priėję lyderių ekipažai ir atsiprašė už tokį bardaką. Žinant tuos niuansus, gal ten ir nėra tokio bardako, bet mums, atvažiavus pirmą kartą, buvo tikrai daug nesklandumų. Labiausiai nepatiko pervažiavimuose, kad turi lėkti labai greitai, o ir patys dalyviai sakė, kad pas juos visi etapai tokie, kad neturi kada miegoti. Su padangų montavimu irgi buvo niuansų – jie dirba tik tam tikromis valandomis, o ne viso serviso metu kaip pas mus. Buvo likęs vienas ratas, kurį reikėjo permontuoti, paklausėme, gal vakare pavyks, bet supratome, kad tik ryte tai bus įmanoma. Sugalvojome paklausti dalyvių, nes kai kurie atvažiavę su rimta technika ir turi stakles. Priėjome – mechanikas sako, be problemų galim permontuoti, tik reikia komandos vadovo paklausti, o šis pasakė, kad staklės visgi neveikia 🙂

Papasakok apie padangų pasirinkimus – kas tiko, kas netiko, ko iš tikrųjų reikėjo?

Pirma užduotis buvo sužinoti, kaip ant to grunto važiuoti ir koks jis. Testinį greičio ruožą važiavome su padangomis, naudotomis paskutiniuose Žemaitijos ralio greičio ruožuose. Iš jų nelabai kas buvo likę, bet buvo labai daug dulkių, kad nebuvo įmanoma suprasti, kokia ten danga. Per kelis posūkius kažkiek išsiaiškinau, supratau. Kvalifikaciniame GR visas pirmas dešimtukas ir net tolimesni dėjosi naujas padangas, kad parodytų geresnį laiką. Tačiau tas ruožas buvo trumpas, gana panašus į lietuvišką, tik reljefas labiau skyrėsi. Viskas buvo gana aišku, bandėme jaukintis, važiavome su tomis sudrožtomis padangomis, iš kurių po testinio ruožo beveik nieko nebuvo likę. Žinojau, kad tame ruože galime būti netoli pirmos vietos, bet suvažiavome kaip suvažiavome, nes padangų nekeitėme ir parodėme penktą rezultatą. Vėliau užsidėjome savo lietuviškas, naujas padangas ir ten jau tikrai mums sekėsi neblogai, gal buvo kokios trys vietos, kur per drąsiai važiavau.

Esmė tokia – kuo ten sudėtinga? Jei važiuoji lietuviškai, niekada nepataikai į provėžas ir labai slysti. Buvo gal antras ruožo posūkis, kurį įveikiau, kaip man pasirodė, per lėtai, ir kitame nutariau „pridėti“, nes nauja padanga tikrai kimba, ir žiūriu, kad vos pataikome į tą posūkį. Tada iškart supratau, kad jie važiuoja kitaip. Pradėjau daugiau stabdyti, bet to viduriuko tarp greičio ir lėtumo taip ir neatradau. Labai pasijuto, kad važiuojame ne su ETS kuru, o su PANTA. Buvo vietų, kur anksčiau net negalvodavai ir važiuodavai ketvirta pavara, dabar automobilis buvo pridusęs iki tokios ribos, kad pradėjo šaudyti pop-off vožtuvas. Tai buvo labai keista – nei žeminti pavarą, nei važiuoti ta pačia. Panašus jausmas kaip N5, kai nei trečiu gerai, nei ketvirtu bėgiu. Gal dėl didesnių įkalnių ar pasikeitusio sukimo momento pasijuto, kad viskas ne taip.

Supranti, kad norint lenktyniauti ir suprasti visą esmę, turime važiuoti su tomis pačiomis padangomis, su kuriomis važiuoja ir varžovai, nes nors padangų pločiai 205 ir 195 pagal skaičius nelabai skiriasi, bet paėmus padangą į rankas supranti, kad skirtumas didelis. Mišinio pasirinkimu buvome patenkinti, tik jei būtumę važiavę su siauresne padanga, gal galėjome būti greitesni.

Antrai dienai galvojome, kaip pasirinkti. Ėjau per serviso parką ir pradėjau klausinėti, ką kas darys, ir dauguma sakė, kad protinga būtų važiuoti su kietu mišiniu. Po pirmos dienos prie mūsų priėjo Pirelli atstovas, kuris buvo pravažiavęs visus ruožus ir patikrinęs jų specifiką, sakė, kad daug akmenų ir su vidutinio mišinio padangomis gal ir galite išgyventi, bet važiuojant su kietu mišiniu daugiau šansų, kad viskas praeis gerai ir neprakirsite rato. Man tuose serpantinuose, siaurose dalyse nesinorėjo prakirsti rato, todėl priėmėme sprendimą važiuoti kieto mišinio padangomis. Į viską atsižvelgus, atrodė teisingas pasirinkimas. Labiausiai tai pasijuto užsidėjus tas naujas padangas pervažiavimuose – automobilis iškart reaguodavo į vairo pasukimą. Tačiau išvažiavus į antros dienos pirmą ruožą iškart supratau, kad gerokai slidžiau nei prieš tai, be to, ir patys padarėme klaidų. Tada pradėjau žiūrėti, su kuo važiuoja lyderiai, ir pamačiau, kad jie visgi važiuoja su vidutinio minkštumo padangomis. Matant, kokia buvo danga važiuojant ruožą pirmą kart, tų aštrių akmenų beveik nebuvo, tad visiškai nereikėjo rinktis kieto mišinio. Po paskutinio serviso kieto mišinio padangos jau tikrai buvo tinkamos, gal buvome labiau išsigandę, kaip ten slidu, bet jau buvo galima pakonkuruoti. Vis tiek buvo labai sudėtinga, nes velniškai sunku suprasti, kaip ten reikia važiuoti – atrodo, kad važiuoji lėtai, bet iš šono jie važiuoja dar lėčiau, o tau krauna. Keistas jausmas – ieškojau tų sekundžių, kai viskas ir taip vyksta lėtai, ne taip kaip Lietuvoje, kur važiuoji „ flat-out“ ir vos nusimetęs, žinai, kad gauni nuo Vaido, o čia ir taip prariedi, varžovai prarieda dar lėčiau, bet tau vis tiek įveža.

Dar vienas niuansas – buvo taip karšta ir man taip bloga, be to, reikėjo labai greitai lėkti tarp greičio ruožų, kad net nežinojome, su kokiu padangų slėgiu važiavome. Žinojome tik tiek, kad susimontavus padangas ir dvi valandas stovint pavėsyje serviso zonoje, slėgis pakildavo 0,2 bar. Jei sumontavo su 1,6 bar, išvažiuojant iš serviso jau turėjai 1,8. Gali būti, kad važiavome su per dideliu slėgiu, bet tiesiog nebuvo jėgų pakeisti ratų, sutikrinti slėgių, ir po 6 GR atvykus į regroupingą man jau buvo labai bloga, Evaldui irgi tikrai nebuvo gerai. Bandžiau dar sukeisti priekį su galu, nes mačiau, kad visi tai daro, be to, kiti turėjo dar bent po vieną naują ratą ir dėjosi ant priekio. Pasiėmęs domkratą kėliau automobilį, bet pamatęs, kad galinis ratas net nepasikėlė, palikau viską kaip yra. Jėgų nebebuvo.

Kokie yra San Marino greičio ruožai ir kaip pavyko susirašyti visiškai kitokio profilio ruožus? Gal teko ką nors daryti kitaip?

Viskas buvo pakankamai aišku, žinoma, ne Lietuva, bet čia būtų daug sunkiau tiems, kurie labai daug rašo į stenogramą informacijos. Kadangi pas mus nereikalingos informacijos beveik nėra, viskas vyko pakankamai sklandžiai ir gerai, o ir stenograma skaitėsi gerai. Pagrindinis dalykas, kurį akcentavau, buvo pasižymėti vietas, kur pradedame leistis nuo kalno, nes leidžiantis ten labai pavojinga, net ir prie mažo greičio.

Ar keitei automobilio nustatymus prieš varžybas ar jų metu? Jei taip, ką būtent?

Keitėme. Kietinome automobilio galą, nes jis labai smarkiai bėgdavo – automobilis labai skersuodavo. Manau, ten reikėtų labiau keisti blokiruotes, nes automobilis per aštrus, per daug slysta ir labai sunku surasti tą diapazoną, kiek gali gazuoti. Todėl arba negazuodavau, arba tą darydavau tik išsitiesinus automobiliui.

Italai ir jų tikras ar tariamas draugiškumas – ar galima jais pasitikėti?

Turbūt 50/50. Kažko paklausai – kažko neklausai, darai pagal save. Šiaip jie visai draugiški. Nors mums buvo labai blogai, ekipažui, laimėjusiam antrą vietą (Alberto Battistolli), atidavėme visą savo vandenį, kad jis pasiektų finišą, nes paskutiniame ruože prakirto radiatorių. Jam padėjome, nes jis mums irgi kartais padėdavo, paaiškindavo ko nesuprasdavom. Pavyzdžiui, netgi pakomentavo apie mano važiavimo stilių, pamatęs, kaip važiuoju. Jo komentaras buvo: „Man patinka, kaip tu važiuoji, žinau, kad lietuviškuose ruožuose taip reiktų važiuoti, bet čia taip nedaryk, nes mažai šansų, kad išgyvensi.“ Pavyzdžiui, viename greičio ruože reikia keturis kartus keisti stilių, nes yra įkalnės, nuokalnės ir asfaltas – visą laiką turi taikytis prie itališko reljefo. Su juo visai susibendravome, jis labai dėkojo už pagalbą. Gerai sutarėme ir su Matteo Fontana bei jo šturmanu Alessandro Arnaboldi. Jie pasidžiaugė už mus, pasveikino po finišo, sakė, kad labai norėtų palenktyniauti su mumis Baltijos regione, net jei ir gautų nuo mūsų. Išvada – reikia atsirinkti, su kuo bendrauti, bet su tais dviem, su kuriais bendravome, viskas buvo labai draugiška. Šiaip emocija tikrai gera ir norėtųsi sugrįžti bei įkrauti jiems malkų.

Ar spėjai suprasti, kaip reikia važiuoti tokiame ralyje, norint kovoti dėl aukščiausių pozicijų?

Jų specifiką šiek tiek perkandau. Kaip laimėti tokį ralį – dar sunku suprasti, reikėtų inžinieriaus ir bent jau testų, kaip darė pirmas dešimtukas, kuris visą dieną testavosi. Testiniame greičio ruože pravažiavus tuos 4 kilometrus per dulkes nieko nesupranti, todėl reikia labai greitai prisitaikyti prie sąlygų. Mūsų greitis šiuo metu yra nuo 4 iki 8 vietos, tad kovoti dėl 2–3 vietos būtų sunku, bet įsivaizduoju kaip, tik reikėtų praleisti kokias tris dienas tame regione.

Kokias tris pamokas parsivežei iš San Marino?

Pirma pamoka – ne visada važiuojant greitai reiškia būti greitam, turiu omenyje, kad tame regione važiuojant lėčiau gaunasi greičiau. Kai ten važiuoji „flat-out“, daug vairuoji – salone gražu, iš šono irgi gražu, bet rezultate pralaimi.

Antra – į tokias varžybas važiuojant turi būti maksimaliai apgalvojęs padangų strategiją, pasidomėjęs, kaip viskas vyksta, kad būtų kuo mažiau streso ir vėliau nekiltų klausimų, ar greičio buvimas ar nebuvimas priklauso nuo padangų.

Ne viskas yra automobilis, šturmanas, susirašymas – svarbi ir sveikata, pasiruošimas. Manau, ateinantiems Lietuvos etapams reikės labiau pasiruošti fiziškai, daugiau gerti elektrolitų, magnio, kad nebūtų taip, kaip man buvo blogai, nes tai tikrai nepridėjo greičio. Išlaikant normalią fizinę formą varžybų metu, būtume greitesni.

Ar šiemet dar planuoji išvykti į užsienį?

Šį mūsų pasirodymą vertinu visai neblogai, išskyrus tą klaidą, kai antros dienos pirmame GR praradome mažiausiai 40 sekundžių. Jei ne ji, turbūt būtume likę kovoje dėl 4–8 vietos, o ne kaip dabar, kai važiavome tik dėl 8 vietos, nors už mūsų važiavo irgi daug testavę ar patirties turintys lenktynininkai. Tai mane tikrai motyvuoja dalyvauti užsienyje – visai kita emocija, parsiveži kitokios patirties, sužinai kažką naujo. Italai mūsų pasirodymą taip pat vertino, kvietė dar atvykti, o ir su Martynu Samsonu turime numatę vieną išvyką, tad manau, kažkur dar gazuosime.

Kiekvienas įrašas reikalauja ne vienos valandos darbo prie jo, tad jeigu Jums Ralio savaitėje pateiktas unikalus turinys yra Jums naudingas ar prasmingas, palaikykite šio projekto gyvavimą 🙂