Ovidijus Knyšius – prieš šešis metus pabuvojęs Lausitz ralyje su D.Čiutele, davė sau pažadą kažkada sugrįžti į Boxbergo apylinkes. Kad ir žiūrovo vaidmenyje. Bet išėjo daug geriau. Šio sezono finišui buvo numatyti du variantai – Saarema arba Lausitz. Vienaip sukritus techninėms problemoms ir datoms – tarp variantų liko tik Lausitz. Ir Ovidijus čia grįžo ne kaip žiūrovas, o kaip dalyvis. Taigi. Lausitz Rallye.
Ekipažo tikslas – nusibelsti iki Vokietijos ir susirinkti darbinius kilometrus nesulaužius automobilio. Atrodytu nieko ypatingai sudėtingo, bet aplinkybės tikrai nebuvo pačios palankiausios.
Pradėkime nuo to, kad ekipaže šturmanas atsirado likus vos 36 valandoms iki išvažiavimo. Atsisakius kolegoms, su kuriais Ovidijus važiavo anksčiau, teko griebtis šiaudo ir paskutinę minutę ieškoti kelionės kompanjono. Giedrius Rajunčius sulaukęs pasiūlymo ekspromtu po nepilnų dviejų parų išvykti į Vokietiją ilgai nedvejojo. Netgi nepaisant to, kad ilgą laiką buvęs kaip ralio žiūrovas, tik šiais metais atsisėdo keletai ralių į šturmano kėdę.
Antra – ekipažas atvyko į Vokietiją su minimaliu pasiruošimu. Sportinį automobilį ant tralo priglaudė ralyje taip pat dalyvavęs Aurimas Eidžiūnas, atsarginės detalės – bagažinėje, o aptarnaujančio personalo / mechanikų funkciją atliko pats ekipažas. Tai sulaukė nemažai dėmesio ir išpūstų akių iš vietinių dalyvių, kurių netgi visiškai biudžetiniai automobiliai turėjo bent po tris mechanikus. Tuo tarpu Ovidijus su Giedriumi pasišviesdami telefonais krapštydavosi prie savo automobilio. Šis ralis technikai sunkus, dėl gedimų varžybų nebaigė itin daug dalyvių, tad vokiečiams kėlė pagarbą tai, kad šie du jaunuoliai tokiomis sąlygomis įveikė šį išbandymą. Ir ne tik įveikė, bet ir parsivežė NC2 klasės, antros vietos trofėjų namo.
Greičio ruožai.
Ovidijus juokaudamas pasakojo, kad viename Lausitz ralio greičio ruože, „špylkų” buvo daugiau nei jis sutiko per du metus Lietuvoje. Ir išties keliai ten siaubingai susukti ir techniški, ypatingai karjere. Kitą vertus buvo vietų, kur gali turėti galimybę kokį kilometrą klausytis ir stebėti, kaip spidometro rodyklė bando pramušti variklio ribotuvą. Ir taip kokį kilometrą. Grunto kokybė ir tipas taip pat stipriai varijavo – nuo karjerinio minkštumo, kurio buvo daugiausiai iki norvegiškos skaldos kietumo. Kai kur susidariusi tokia „tarka”, kad nuo vibracijos automobiliui kažkaip neišsimontuojant, bėgis bent jau kelis kart tikrai išsimuša. Ir dar – kelio plotis. Įsivaizduokite, naktinis greičio ruožas, leki keliu, kurio kartais net kraštų nesimato. O nesimato dėl dviejų priežasčių – koks 10 metrų plotis ir kartais jokio kelkraščio, griovio ar panašaus aiškaus atskyrimo tarp kelio ir pievos. Ir vėlgi – tokios sąlygos vienose vietose. Kitose žymiai siauriau, o kelio kraštuose suguldyti akmenys, kurie klaidos atveju ramiai sulankstys kėbulą kaip panorės. Reljefas pakankamai lygus, bet karjere ir miškuose karts nuo karto pasitaiko aštresni tramplynai. Verta paminėti, kad nemažai greičio ruožų vyko vėlai vakare ir naktį. O kaip žinia – vakarinė saulė ypatingai akina sėdinčius už vairo. Tad čionykščiai daugiau nei puse priekinio lango palaidoja po specialia plėvele, kuri šią akinimo problemą išsprendžia. Lietuvių ekipažas taip pat sėkmingai išbandė šį dalyką. Apibendrinant – per tuos 165 kilometrus, gauni ten visko.
Aplinka
Pirmas dalykas, kurį girdžiu dažniausiai apie šį ralį – atmosfera. Ji ten kažkuo unikali. Nežinia kaip kituose etapuose Vokietijoje, bet Lausitz ralį visuomet gaubia itin draugiška aplinka bei nuotaika. Viskas labai puikiai suorganizuota, personalas kiekviename greičio ruože visuomet padeda, nukreipia, palydi. Ralio miestelis įsikūręs nuostabaus grožio vietoje. Serviso zonoje ir aplink visiškai jokios įtampos tarp dalyvių – visi šypsosi, šnekasi, juokiasi, padeda viens kitam. Svečiai iš kitų šalių itin maloniai priimami. Panašu, kad šis ralis didelė šventė ir aplinkinių miestelių bei kaimelių gyventojams. Pravažiuojant pro juos šeimomis stovi krūvos besišypsančių, mojuojančių, fotografuojančių ir filmuojančių gyventojų, kurie tarsi atiduoda pagarbą tiems, kurie pasiryžta įveikti šį nelengvą rudeninį išbandymą. Turbūt panašiai, kaip buvo Bolivijoje, kai lankėsi Dakaro maratonas. Vienas pagrindinių dalykų, įstrigusių Ovidijui, kai jis čia lankėsi prieš 6 metus – visi itin laimingi ir tvyro kiek kitokia dalyvavimo ir stebėjimo kultūra nei pas mus. Panašu, kad per šešis metus šis ralis savo šarmo neprarado. Todėl daugelis ten pravažiavusių vieną kartą, dažnai grįžta dar ir dar.
Dar keletas įdomybių.
Mūsuose, startą duoda laikrodis. Užgęsta lemputės – ir pirmyn. Ten irgi taip pat, bet kai kuriuose ruožuose startas buvo duotas senovišku, bet labai autentišku būdu – teisėjui vieną po kito užlenkinėjant pirštus. Automobilių parkas ten itin margas. Nuo R5 iki krūvos Volvo, Trabant’ų, Nissan Micra ar Audi S4, apautų pačių įvairiausių raštų bei tipų padangomis. Paruošimo lygis irgi įvairus. Kai kuriuose automobiliuose buvo sumontuoti surenkami saugos lankai, sėdynės be „ausų” ir panašūs niuansai, kurie pas mus niekaip nepraeitų. Taip pat HANS sistema nėra privaloma.
Kitą vertus – į ralį čia žiūrima kiek kitaip. Jeigu pas mus didžioji dauguma dažniausiai spaudžia maksimumą tiek iš automobilio, tiek iš savęs, Vokietijoje yra nemažai dalyvių, kuriems tai tiesiog pramoga, hobis. Galbūt juos būtų galima vadinti ralio turistais. Tad ten nieko nestebina, kai susirašymo automobilio vertė gali dešimtį kartų viršyti ralinio, o tarp dalyvių – pensijinio amžiaus šeimyniniai ekipažai. Arba kitu atveju – žvyrkeliais lekia antikvariniai Porsche 911 ar Mercedes Benz. Reglamentas tokiems dalyviams irgi gerokai paprastesnis – susidedi lankus, padarai keletą nedidelių modifikacijų ir gali važiuoti. Ir važiuoja kaip jiems išeina, vieni greičiau, kiti lėčiau ir visiškai tuo patenkinti.
Dar įdomus momentas – susirašymas. Lietuvoje susirašant greičio ruožus dalyvių greitis griežtai prižiūrimas GPS daviklių pagalba. Ten to nėra. Bet G.Rajunčiaus pastebėjimu, „Rally Safe” sistema naudojama Vokietijoje, geresnė ir saugesnė, nei naudojama Lietuvoje. Toliau apie susirašymą. Jeigu vieni žymisi stenogramą važiuodami daugiau mažiau pagal KET, tai kiti šią procedūra atlieka pakankamai greitai lėkdami. Yra netgi praktika ant susirašymo automobilio susimontuoti žvyrines padangas. Taip pat ten laisviau laiko kontrolės punktuose – ten į LK galima įvažiuoti ir anksčiau, o laiką užsirašyti tokį, kokį priklauso. Kaip ir daug jau kur pandemijos kontekste – ruožuose nevyksta joks tiesioginis kontaktas su teisėjais. Kuro užpylimo zonose – gaisrinės su 100% pasiruošusiais gaisrininkais ugnies atveju reaguoti per sekundės dalį.
Kaip pietuose vyno taurė yra šventas dalykas, taip pas vokiečius – alus. Ir atsikimšti butelaitį bei gurkštelt putokšlio važiuojant pro apdovanojimų rampą – jokia nuodėmė.
Apie ateities planus Ovidijus turbūt Jums pats papasakos, bet šiek tiek išsiduodant, tikiuosi, kad toks tekstas, supažindinantis su kitų šalių ralio kultūra dar nepaskutinis.
Ačiū Ovidijui Knyšiui ir Giedriui Rajunčiui už pasakojimą
Bendrai apie Lausitz ralį galite paskaityti šiame įraše:
Pasakyk Ačiū ir tapk Ralio savaitės dalimi:
Nuotraukos – Simon Staudten / www.rallye-magazin.de, Wolleditt ir S@Spictures
